2008 m. rugsėjo 19 d. Šveicarijos lietuvių bendruomenės lietuvių literatūros klubo vakaronėje apie Sigito Parulskio kūrybą Meilene dalyvavo 9 skaitytojos.
Teko įveikti daug kliūčių, norint susipažinti su visa rašytojo kūryba: dauguma negavo Lietuvoje nusipirkti nei 2007 metų knygos„Trys sekundės dangaus“, nei jo naujausios knygos „Sraigė su beisbolo lazda“, tad bendruomenėje vyko labai aktyvūs mainai, primenantys sovietinius laikus, kai draudžiamas knygas skolindavomės vieni iš kitų ir per naktį skaitydavom, kad jau kitą dieną galėtų skaityti kitas.
Vakaronėje visos pritarė, kad Sigitas Parulskis – labai įvairiapusė asmenybė. Kaip poetas jis – paradoksų ir siurrealistiškų siužetų mylėtojas. Kaip eseistas – tradicinės mitologijos laužytojas, kaip dramaturgas – absurdo teatro stiliaus atstovas, kaip kritikas – įžvalgus ir sąmojingas.
1991m. jam buvo skirta Zigmo Gėlės premija už geriausią pirmosios knygos debiutą. 1995 m. – garbingiausia Lietuvoje Jotvingių premija už eilėraščių rinkinį „Mirusiųjų“. 1996 m. „Kristoforo“ prizas už geriausią jaunojo menininko debiutą teatre. 2002 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos premija už romaną „Trys sekundės dangaus“. 2004 m. – Nacionalinė premija. 2007 m. – „Metų knygos“ apdovanojimas.
Bandyta spėlioti, kuo gi taip užburia S.Parulskio kūriniai, kad net tokios jo ištartos frazės, kaip „Pasaulis neteisingas, žmonės šunsnukiai, o Dievas atostogauja salose, kurių nepasiekia mūsų aimanų potvyniai“ mūsų ne tik, kad nežeidžia, o atvirkščiai – įkvepia pozityvioms mintims. Ir nuspręsta – paprastumu. Sudėtingų dalykų vaizdingu paprastumu.
S. Parulskis ne tik šaiposi iš visuomenės mąstymo ir elgesio stereotipų, bet ir nevengia autoironijos. Dviprasmiški tekstai ir provokuojančios išvados – tai tie kertiniai akmenys, kurie išskiria jį iš kitų šiuolaikinių rašytojų, kai pats jis rašo, jog „gera proza privalo būti nuobodi, ekstravagantiška būna tik bloga literatūra, mat jai žūtbūt reikia išsiskirti iš kitų tekstų“.
Romanas „Trys sekundės dangaus“ taip pat sukėlė karštų diskusijų bangą. Moterišką literatūros klubo kolektyvą ypač „užkliudė“ rašytojo toli siekianti ir „giliai kapstanti“ mintis: „man iš esmės visada rūpėjo tik Dievas ir moteris. Dvi temos, kuriomis viskas prasideda, iš kurių viskas atsiranda ir kuriomis viskas pasibaigia“.