2015 m. balandžio 30 d. popietę nedidelis būrelis lietuvių ir draugų šveicarų Ciuricho Nordheimo kapinių kapelėje atsisveikinome ir į paskutinę poilsio vietą palydėjome ilgametę aktyvią lietuvybės puoselėtoją Šveicarijoje – a.a. Dr. Joaną Eugeniją Pečiulionis.
Savų norėjusi būti vadinama Jone Pečiulionyte. Ji buvo gimusi 1928 m. liepos 12 d. Kaune.
Pasirinkusi amžiams ilsėtis tose pačiose kapinėse kaip ir jos mama Konstancija bei brolis Tomas (kurie kartu kaip karo pabėgėliai atsirado Šveicarijoje 1945m.), išeidama Jonė užbaigė Pečiulionių giminės liniją.
Nors 70 savo gyvenimo metų Jonė Pečiulionytė išgyveno Šveicarijoje, ji niekad neužmiršo ir jautėsi esanti tik lietuvė; kalbėjo gražia, iš jaunystės Lietuvos atsivežta gimtąja kalba ir tuo labai didžiavosi. Todėl nestebino, kad Jonės karstą puošė ne edelvaisai ir kalnų gencijonai, o lietuviškos rūtos, žiupsnelis tėvų žemės ir saulėje spalvą keičiantys gintaro grūdeliai.
Atsisveikinimo pamaldose – rami, neslegianti nuotaika. (Viskas sutvarkyta, viskas šioje žemėje atlikta. Jonė norėjo kuo ilgiau gyventi savistoviai savo bute ir jai tai ėjosi iki 2 mėnesiai iki jos mirties, o kai tai nebebuvo įmanoma, ji nusprendė, kad laikas išeiti).
Ant stovo pritvirtinta graži ir spalvota Jonės viso ūgio nuotrauka su tautiniais rūbais. Tai buvo jos šventinis rūbas. Tarp vargonų muzikos ir bažnytinių giesmių (tarp kurių ir Jonės labai mėgta Maironio/Sasnausko “Marija Marija”) – dvi trumpos dr. Joanos Pečiulionytės nueito gyvenimo kelio apžvalgos.
Artimiausias žmogus – Jonės krikštasūnis Dr. Algimantas Gegeckas iškėlė du filosofinius klausimus, į kuriuos ir bandė atsakyti pavyzdžiais iš Jonės gyvenimo: “Ką daro gyvenimas su žmogumi?” ir “Ką daro žmogus su savo gyvenimu?”.
Jonės Pečiulionytės gyvenimas buvo pažymėtas priverstinės emigracijos. Atskirta nuo Tėvynės ir Tėvo, kuris, būdamas Lietuvos kariuomenės atsargos generolas pasitraukė į pogrindį Lietuvoje, uždegė Jonę ryžtu kovoti už Lietuvos laisvę per visą sovietmetį, neleido laisvajam Vakarų pasauliui užmiršti Baltijos šalių okupacijų. Ji aktyviai dalyvavo Lietuvių bendruomenės veikloje, vertė Lietuvos pogrindžio ir religinę spaudą į vokiečių kalbą ir skelbė šveicariškuose, žmogaus teises ir tikėjimo laisvę ginančiuose leidiniuose.
Jonės Pečiulionytės kova ir darbas Tėvynei nesibaigė Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Ji ir toliau sekė šveicarišką spaudą ir pasirodžius kokiam nepalankiam straipsniui apie Lietuvą ar lietuvius, ji tuoj pat imdavosi plunksnos ir komentuodavo, taisydavo, aiškindavo. Ji laikė savo pareiga informuoti Šveicarijos žmones apie padėtį Lietuvoje ir niekam neleido jos šmeižti.
Kitoje dedikacijoje Jonės Pečiulionytės garbei (J. Caspersen) buvo svarstoma: “Kas daro žmones dideliais?” – Ar tai paveldėti genai? Pasiektos karjeros aukštumos? Susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės? Gyvenime sutikti žmonės?…
Žinojome, kad palydėjome Anapilin vieną iš jų, tad praėjus Jonės Pečiulionytės gyvenimo vingiais, turėjome sutikti, kad išties reikia daug, kad subręstų Asmenybė.
Jonės Pečiulionytės gyvenime visko buvo su kaupu. Gimusi tarpukario Lietuvos inteligentų šeimoje, mokiusis Kauno “Aušros” gimnazijoje, 16- metei mergaitei visa jaunystės idilija baigiasi, kai reikia emigruoti tik dėl to, kad mama yra mokytoja, o tėvas – kariškis, ginklu gynęs Lietuvą nuo visų, kurie jauną valstybę norėjo užgniaužti – rusų, vokiečių, lenkų ir bermontininkų.
Amerikos lietuviams šelpiant, Šveicarijoje Jonė Pečiulionytė baigė medicinos mokslus. Vėliau įsipilietinusi ir perlaikiusi valstybinius medicinos egzaminus, ji Ciuriche atidarė paraleliai net du psichiatrijos kabinetus – vaikų ir suaugusių. To reikėjo, kad galėtų išlaikyti visą savo šeimą – senstančią mamą ir sunkia nervų liga susirgusį brolį. O ir pati buvo gan silpnos sveikatos ir beveik visą gyvenimą gydėsi.
Nežiūrint viso to, Jonės Pečiulionytės širdis plakė Lietuvai. Ji 21 metus dirbo Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdyboje, rašė straipsnius apie ŠLB gyvenimą į “Britanijos lietuvį”, ilgus metus globojo lietuvių liaudies šokių kolektyvą “Viltis”, nors jame jau nebešoko nei vienas lietuvis.
Iki paskutinės dienos, Jonė Pečiulionytė domėjosi ŠLB veikla, šelpė bendruomenę, lankėsi Vasario 16-osios ir kitose Lietuvos valstybinių švenčių minėjimuose. Ji taip pat domėjosi viskuo, kas darėsi Lietuvoje; prenumeravo keletą lietuviškų laikraščių, dalijosi jais su kitais senjorais.
Dr. Jonė Pečiulionytė buvo išties stiprios dvasios žmogus, kurios nepalaužė nei emigracija, nei šeimos bei asmeninės negandos. Ji buvo be galo darbštus žmogus, drąsi ir ryžtinga asmenybė, turėjusi savo principus ir tvirtą savo nuomonę. Jonė nenorėjo rašyti atsiminimų, nenorėjo būti pasiūlyta valstybiniam Lietuvos apdovanojimui, nes meilę ir darbą Lietuvai nelaikė nuopelnu, o kiekvieno susipratusio lietuvio pareiga.
Todėl šiandien, liūdėdami dėl dr. Jonės Pečiulionytės išėjimo Anapilin, mintyse galime pasidžiaugti, kad Lietuva turėjo tokį žmogų ir kad mums buvo lemta ją pažinti.
Ji ilgai išliks šviesuliu pažinojusiųjų atmintyje.