„Per poezijos skaitymus
Privalai ramiai sėdėti, dėmesingas būti,
Nes poeziją reikia gerbti,
tuo labiau,
kuo nesuprantamesnė jinai…
Stengiesi iš paskutiniųjų, bet sukruti,
Nuleidi skaistų žvilgsnį
Nuo poeto,
Koją pasikasai.
Uodas įkando.
Niežulys, susierzinimas,
Išsiblaškymas…
Na štai ir praleidai stulpelį,
Gal patį svarbiausią”.
Taip rašo poetas Marius Burokas savo kūrinyje „Kasmet taip mes – uodai ir poetai kankiname žmones”, kartu su Antanu Jonynu ir Donaldu Kajoku «kankinęs» mus savo eilėraščiais Ciuriche.
Mielai leidomės šitaip kankinami net keturias valandas, ir būtumėm dar ilgiau ištvėrę… Vis nenorėjome jų paleisti, ilgai klausinėjome: apie tai, ar galima iš poezijos pragyventi, kodėl toks keistas šiemet paukštukas ant Poezijos pavasario almanacho, apie Rašytojų sąjungą, apie tai, ar poetu gimstama, ar tampama…
Tikimės, kad jie išvažiavo patenkinti, kupini malonių atsiminimų apie Šveicarijos lietuvius, lietuviškos poezijos gerbėjus ir šią gražią šalį, kurioje mes gyvename.