Žinomas Vakarų Europoje mokslininkas, biochemijos mokslų daktaras Alfonsas Kušlys su šventu sielos virpuliu prisimena gimtąsias apylinkes Šiaulių rajone, Voveriškių kaime, kur visa aplinka dvelkė šviežumu, ramybe, o visi keliai ir takeliai, kuriais vakarais liejosi graudžios lietuviškų giesmių ir ilgesingų liaudies dainų melodijos, buvo vinguriuoti, kaip ir visa to krašto istorija…
Jo šeimos pragyvento laiko turinys skaudus, spaudžiantis iš akių ašaras… Visa šeima 1941-1945 metais buvo išdraskyta ir sunaikinta. Tėvas ir Prekybos instituto studentė sesutė Vitalija išvežti į Sibirą 1941-aisiais, o mama, brolis ir antroji sesuo deportuoti vėliau, sovietams su pergale grįžus į Lietuvą…
„Aš diemedžiu žydėsiu…“
A. Kušlys Lietuvą paliko 1944 metų liepos 12 dieną, per savo 23-iąjį gimtadienį. Kaip pats sako, „nesuprantamo instinkto vedamas ir Angelo Sargo saugomas“ per Tilžę pateko į karą pralaimėjusią, sugriautą ir badaujančią Vokietiją, o 1945 metų balandžio 22 dieną peržengė „žaliąją sieną“ ir atsidūrė Šveicarijoje, kur ir pasiliko iki gyvenimo pabaigos.
Gavęs Amerikos lietuvių pašalpą galėjo pradėti veterinarijos studijas Berno universitete. Įgijęs veterinarijos daktaro specialybę, 1951-1956 metais dirbo Berno bakteriologijos institute, kur parašė daktaro disertaciją apie tuberkuliozės ligas. 1956-1986 metais, jau kaip bakteriologas, serologas ir imunologas, dirbo Šveicarijos serumų gamybos institute, kur jam pavyko pagaminti antilimfocitinį serumą, būtiną organų transplantacijai, kurio Šveicarijos farmacijoje iki tol nebuvo.
– Aš jo neišradau. Aš jį pirmasis Šveicarijoje pagaminau… – visada neužmiršta patikslinti tolerantiškas kuklus mokslininkas, nors už mokslinio atradimo aiškiai girdimas istorinio įvykio Šveicarijos farmacijoje šauksmas: Eureka!!!
1987 metais Vilniaus universiteto rektoriaus profesoriaus J. Kubiliaus pakviestas Medicinos fakultete skaitė paskaitas apie antilimfocitinio serumo gamybą, o tai Lietuvoje dar buvo mažai girdėta ir žinoma…
Paskaitos Vilniuje visus labai sudomino, jų klausė ir dėstytojai, ir profesoriai, ir studentai.
„Dabar, kai mano gyvenimo saulutė jau jau visai prie laidos, reikia save klausti, ar aš atlikau savo pareigą Tėvynei? Galimybės buvo ribotos, bet aš stengiausi pagal savo supratimą ir sugebėjimą. Visada Tėvynei daviau, ką galėjau, o ne iš jos ėmiau… Per visą savo emigranto gyvenimą sėmiausi jėgų iš tikėjimo Tėvynės prisikėlimu, viltimi jos gerove ir nuolatine meile Lietuvai – mūsų Tėvynei”… – rašė daktaras A. Kušlys laiške Šveicarijos lietuvių bendruomenės (LB) valdybai 2002-aisiais metais, jau atšventęs savo aštuoniasdešimtmetį.
Už lietuvybės puoselėjimą, ilgalaikį pirmininkavimą Šveicarijos lietuvių bendruomenei daktaras A. Kušlys turi kelis Pasaulio LB Valdybų pirmininkų apdovanojimus, turi ir aukščiausią Lietuvos prezidento apdovanojimą, tačiau jis aiškiai žino, jog į tuos apdovanojimus niekada nebus įrašyti ypatingi emigranto jausmai ir atsakingumas Tautai ir Tėvynei, nepasiektos meilės, amžino atsidavimo jai gelmės…
2010 metų balandžio devintoji diena buvo graži ir šveicariškai šilta, kai su mokslininku susitikau jo nuosavoje sodyboje, mažame ramiame Kėrzaco miestelyje netoli Berno. Pasukome iš gatvės pro vartus, prie kurių ant tvirto medžio kamieno buvo nupieštas lietuviškas Vytis, lyg laiminantis visą šios sodybos „lietuviškumą“… Pavasarinėmis primulėmis, margais raskilėliais nubarstyta žalia pievele bėgantis cementuotas takelis atvedė tiesiai prie meniškai suprojektuoto dviejų aukštų balto mokslininko namelio, kurio ir pirmasis, ir antrasis aukštas turėjo atskiras gyvas, pavasarinėmis spalvomis raibuliuojančias didelio sodo erdves, teikiančias visai aplinkai stebinančio grožio ir skambesio, nuostabiai derančio su paties šeimininko vidiniu grožiu.
– Tai mano mažasis pasaulis, – sakė daktaras, o jo mėlynose žydro dangaus atspindį atšviečiančiose akyse juokėsi jaunystės gyvybingumas, vidinė ir išorinė harmonija ir sveikata.
– Tą didžiulį ąžuolą mano sode išaugino mano paties pasodinta gilė! – pridėjo mokslininkas, savo paties tvirtumu primenantis Lietuvos girių ąžuolą.
Daktaras A. Kušlys tikrai atrodė žvalus, geros nuotaikos, visai nesijautė, kad ant jo pečių guli jau beveik 89-eri metai! Jo vidus spindėjo grynu kalnų krištolu, nekamuojamas jokių sąžinės priekaištų, baimės ar nevilties… Mane ir mane lydintį draugą Žaną, taip pat nesimpatizuojantį nei socializmui, nei komunizmui ir iš mano pasakojimų gerai žinantį Lietuvos istorinį likimą, nuoširdžiai vaišino kava, arbata, saldumynais ir iš karto mezgė atvirą, draugišką pašnekesį. Iš pradžių vokiškai, kad lygiomis teisėmis pokalbyje galėtų dalyvauti ir mane lydintis šveicaras Žanas.
Vėliau, kai vienudu persikėlėme į erdvią svetainę, jau kalbėjomės lietuviškai, bet tuojau pat supratau, kad iš anksto skubotai susimesti mano interviu klausimai ponui daktarui bus beveik nereikalingi.
– Emigrantas savo išpažintyje niekada negalėtų naudotis klasikiniu „išpažinties variantu“. Jūs priklausote senajai lietuvių emigrantų kartai, esate ištikimas senajam mąstymui, elgesio kultūrai, bendravimui, lietuviškai atributikai, pagaliau, jūsų kalba turi nepakitusią gramatiką, sintaksę, posakius – viską, kas šiandien ypač brangu. Per šešis dešimtmečius Šveicarijoje Jūsų gyvenimo partitūra parašyta svetimo krašto fone, jos sunkaus svorio slegiama… Antrąja tėvyne tapusios Šveicarijos reikalavimai Jums niekada nebuvo gailestingi, kartais net didesni, negu leido Jūsų protinės, dvasinės ir fizinės jėgos… Jeigu dabar režisuotume Jūsų gyvenimo filmą – pagrindinis herojus sunkiai, bet tilptų į tokius klasikų sukurtus paveikslus, kaip antai
A. Čechovo „Nepažįstamąjį žmogų“,
H. Hesės „Stepių vilką“, suskilusį į daug prieštaringų dalių, ar Dž. Londono „Jūrų vilko“ kapitoną Vulfą Larseną, atsidūrusį lyg Guliveris tarp nykštukų. Tokius pavyzdžius bandau pateikti todėl, kad žinau, jog mylite ir gerai žinote klasiką, turite savo požiūrį į literatūrą…
Pažįstu ir mėgstu visus paminėtus klasikus, tačiau prisipažinsiu, jog visą gyvenimą nešiojuosi ir dar vieną, širdyje visada atverstą, padedančią ir mane palaikančią – rusų teatro meno genijaus K. Stanislavskio „Mano gyvenimas mene“ knygą… Ją man patarė paskaityti mylima scenos meno mokytoja Šiauliuose aktorė Potencija Pinkauskaitė, – pasakojo daktaras. – Skaičiau su rusų kalbos žodynu rankose, originalo kalba… Po vienerių metų rusų okupacijos 1941-aisiais laikydamas abitūros egzaminus, rašomajam darbui pasirinkau N. Gogolį. Net nežinau, kodėl jis man tada jau pasirodė reikšmingas ir vertas dėmesio.
Niekada neužgeso žavėjimasis ir talentingos lietuvių poetės Salomėjos Nėries eilėmis. Kiekvieną pavasarį, kai rytais atsikėlęs peržengiu per savo namų slenkstį ir išvystu spinduliuojančiais saulėje žiedais nubertą sodo pievą, nevalingai mintyse pakartoju: „… sustabdęs juodbėrį staiga/ į žemę pažiūrėsi,/ o žemė taps žiedais marga –/ aš diemedžiu žydėsiu…“ Tų gėlyčių pievelėje niekada nesodinau, neprižiūrėjau, o jos vis plečiasi ir gražėja! Net diemedį pasisodinau šalia takelio, gal kada nors jis pražys, gal tada, kai manęs čia nebus, kaip dainavo Salomėja… Žinoma, talentingosios poetės politinės Tėvynės išdavystės jai niekas niekada neatleis… Gaila.
Šveicarijoje ilgiausiai ir tvirčiausiai „susidraugavau“ ir iki šiol „tebedraugauju“ su J. V. Getės „Faustu“, F. Šilerio „Vilium Teliu“, H. Hesės kūrinių herojais… Tos knygos man visada po ranka! Tiek daug giliausios išminties ir prasmės jose! Kiekvieną kartą vis ką nors naujo surandu kiekviename tų kūrinių sakinyje!
„Tų gėlyčių pievelėje niekada nesodinau, specialiai neprižiūrėjau, o jos vis plečiasi ir gražėja!“ – sakė Alfonsas Kušlys straipsnio autorei Janinai Survilaitei. (Jean Fehr nuotr.)
– Išlikęs Jūsų vidinis ryšys su Lietuva veikiau patetiškas. Tėvynės vaizdai susipynę su romantika ir dramatizmu – ar viskas nuolat galynėjosi su sunkiais šveicariškais išgyvenimais? Kaip sekdavosi „suminkštinti“ tą vidinį dvilypumo jausmą?
Pirmiausia niekada nenustojusi širdyje plakti viltis, kad sovietų imperija, einanti prieš žmogaus prigimtį, sugrius. Negalvojau, kad aš savo akimis tai galėsiu pamatyti, bet, svarbiausia, buvau tikras, kad kada nors tikrai sugrius… Visada palaikė ir nepaprastai patriotiška meilė Tėvynei Lietuvai. Kartais net pats nustembu, iš kur taip stipriai ir giliai įaugęs patriotizmo savo Lietuvai jausmas!?
– ČIA praėjo visi patys gražiausi Jūsų gyvenimo Jubiliejai. Kokius linkėjimus, jų sulaukęs, pasisiųsdavote pats sau?
Svarbiausiais gyvenimo momentais emigrantas retai galvoja apie save… Visi palinkėjimai būdavo – PALINKĖJIMAI MANO VIENINTELEI TĖVYNEI. Kad ji būtų laisva ir laiminga…
– Ar labai sunku susitaikyti su tuo jausmu, kad nieko negali pakeisti? Ar neaplankydavo, taip kaip A. Čechovo herojaus, orientacijos praradimo jausmai, suvokiant, jog „gyvenimas matuojamas kančia?“
Praradusiems Tėvynę tokie jausmai gerai pažįstami, su jais neapsiprantama, juos visada jauti, ir tai ypač būdinga lietuviui. Kiek man žinoma, šveicarai emigrantai tą jausmą priima daug racionaliau, jie labai praktiški materialistai… Tikriausiai ir dėl to, kad jų emigracijos niekada nebuvo priverstinės – jie emigravo ir dabar emigruoja savo noru. Tai savaime suprantama. Nuo čechoviško pasakymo, kad „gyvenimas matuojamas kančia“ susilaikydavau todėl, kad labai gilinausi į mėgstamą mokslinį darbą ir kad užauginau didžiausią gyvenimo džiaugsmą: du sveikus, protingus sūnus: Tomą ir Martyną.
Abu sūnūs nuo mažens jautė dideles simpatijas Lietuvai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, sūnus chemikas Martynas Kušlys Vilniaus universiteto chemijos fakultetui padovanojo labai reikalingą 100 tūkstančių frankų vertės medicininę aparatūrą, kurios Lietuva neturėjo už ką įsigyti. Lietuviškoje spaudoje už tai jam buvo net kelis kartus padėkota…
– Atrodo, kad Jūs gyvenime visada gerai suvokėte ESMĘ, kitaip nebūtumėte tapęs žymiu mokslininku, ar pats galite tai patvirtinti?
Esmės suvokimas kiekvienam, kuris nori atlikti ką nors svarbaus, būtinas. Žmogaus amžius nėra ilgas, kad galėtum savo laiką paskirti amžiniems „bandymams be rezultatų“…
Savo kailiu patyriau, kad emigranto asmeny susipina žmogiškųjų savybių patvarumas: vienatvės ir skaudaus pajutimo „kas yra susvetimėjimas“ jausmas; taip pat, kas yra ištikimybė ir meilė Tėvynei, jos idealams; kitą prasmę įgyja ir kitoje šviesoje išnyra konfliktai ir kompromisai, pagaliau, kitokiais keliais ateina meilė ir draugystė.
– Ar susidūrėte su tuo, ar turėjote sielos lūžių, kaip išmokote juos nugalėti?
Visą laiką mano viduje buvo atskirai susirikiavę „šveicariški“ ir „lietuviški“ dalykai. Toleravau, gerbiau ir paklusau protingiems šveicarų įstatymams, jų tvarkai, gyvenimo būdui, esu Šveicarijos pilietis, puikiai kalbu ne tik literatūrine kalba, bet ir jų dialektu!.. Tačiau niekada neužmiršau, kad esu lietuvis. To niekada primygtinai šveicarams nedemonstravau ir specialiai nerodžiau, tačiau mano aplinkoje sutikti šveicarai visada pasako: „Du bist mehr Litaurer als Schweizer!“ (Tu daugiau lietuvis negu šveicaras.) Jie visada sako tiesą – nesiginu.
– Ne vienas Jus pažįstantis lietuvis Jūsų asmenybei priskiria šias savybes: įžvalgumą, toleranciją, subtilumą, mokėjimą bendrauti, dėmesingumą pašnekovui… Ar tai Jūsų lietuviškosios, katalikiško auklėjimo šeimos atsinešti lobiai, ar daug kas įgyta ČIA?
Į Šveicariją atvykau 23 metų, todėl manau, kad mano asmenybė jau buvo susiformavusi Lietuvoje… Mano minėta mokytoja Potencija Pinkauskaitė jau buvo manyje padėjusi tolerancijos, įžvalgumo, subtilumo, mokėjimo bendrauti ir dėmesingumo pašnekovui pamatus.
Labai daug man davė tėvas. Jis tobulai mokėjo rusų ir lietuvių kalbas, buvo aktyvus Šiaulių bažnyčios komiteto narys, steigė ir rėmė Voveriškių mokyklą, buvo vienas iš „Pavasarininkų“ kuopos subūrėjų, visos apylinkės žmonėms rašė abiem kalbomis (rusų ir lietuvių) laiškus, prašymus, pareiškimus – viską, ko tik reikėjo to meto ūkininkui ar bet kuriam bedaliui kaimo žmogui, patekusiam į įvairiausias bėdas ir nelaimes.
– Esu girdėjusi, kad Jums teko nemažai bendrauti ir su žymiuoju Lietuvos draugu – šveicaru profesoriumi Juozu Eretu? Kokius prisiminimus – įspūdžius apie jo asmenybę nešiojatės?
Profesorius Eretas buvo tikras Lietuvos krikščionis-demokratas. Mano manymu, tai pats teisingiausias partiškumas: nei fašistinis, nei socialistinis. Labiausiai gerbiu ir vertinu jį už jo akademinį triūsą Lietuvos Katalikų akademijoje, už ateitininkų ir pavasarininkų subūrimus ir auklėjamąjį darbą – tuo jis daug naudos davė Lietuvos jaunimui. Jis nepakeičiamas buvo ir Šveicarijoje. Mes buvome emigrantai, o jis šveicaras, savo Tėvynėje, laisvas, nepriklausomas pilietis, tačiau jis visada pasiliko su mumis, mus stiprindamas, pagelbėdamas, toliau „lietuviška tema“ rašydamas garsius mokslinius darbus, skaitydamas Lietuvos istorijos paskaitas visuose Vakarų Europos universitetuose.
– Kaip suderinate jausmus, kai nuvykstate į Lietuvą? Ar jaučiatės svetimas tarp savų? Ar mirusių artimųjų ilgesys ir praradimo skausmas Lietuvoje nesustiprėja?
Lietuvoje gyventi jau negalėčiau, todėl grįžti seniai svajonių neturiu. Skausmas netekus artimųjų visur ir visada vienodas, tuo labiau, kad nei Lietuvoje, nei Šveicarijoje nėra mano artimųjų kapų ir, manau, jau nesužinosiu, kur jie yra palaidoti, tiksliau, sunaikinti kaip priešai, o iš tikrųjų buvo patys didžiausi Lietuvos patriotai ir doriausi lietuviai.
– Pabaigos žodis priklauso Jums. Ką norėtumėte nuo savęs pasakyti skaitytojams?
Mano rankose atvirukas, kuriame pastelinėmis spalvomis nutapytos gražios gėlės… Atvirukas man brangus, nes padovanotas mano pusseserės Valytės, kurios visus emigracijos dešimtmečius nemačiau, bet nė dienos negalėjau pamiršti. Kažkada prieš daug daug metų, lyg toje vaikystės pasakoje, mudu buvome geriausi ir patys artimiausi draugai… Visą pusę amžiaus tikėjau ir labai norėjau ją pamatyti! Pavyko neseniai.
Prieš porą metų ją aplankiau Kuršėnuose. Ji dantų gydytoja, gyvena gražiai, jos vidiniai turtai irgi aiškiai pastebimi… Džiaugiausi ir likau ja sužavėtas, laimingas, nusiraminęs, kad jai nieko netrūksta ir, svarbiausia, kad ji nepamiršo manęs. Tai buvo romantiškas, gražiai sentimentalus mudviejų „retro“ pasimatymas. Kai mudu atsisveikinome, kai įlipau į automobilį ir jis pajudėjo, ji, liūdna stovėdama kieme, mane peržegnojo… Žodžiais nenusakomas jausmas užvaldė mano sielą …
Neseniai gavau šitą jos atviruką su eilėmis:
Ta pačia lemtimi
Vienas kito ieškosime, rasime,
lauksime.
Visados tolimi, niekados svetimi
Mes kaip paukščiai visad
susišauksime.
Iš tikrųjų gražiau ir būti negali… Dėkoju, mielas Daktare, už pokalbį, linkiu Jums sveikatos ir ilgo gyvenimo Alpių šalyje, vis taip pat širdingai mylint Lietuvą.
Šis straipsnis skelbtas Lietuvos savaitraštyje „Šeimininkė“