Prisipažinsiu: nieko apie šią šventę nežinojau. Mano tėvai ir seneliai švęsdavo Velykas, Verbas, bet apie Jorę – nieko neužsimindavo. Iš tiesų, Jorė – sena ir graži šventė, švenčiama balandžio pabaigoje.
Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas). Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis – Šv. Jurgio vardo diena, minima balandžio 23 dieną.
Baltų kultūros tyrinėtojo Jono Trinkūno manymu, Jorė yra pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, atrakina žemę, siunčia lietų.
Per Jorę būdavo išgenami gyvuliai į ganyklas ir išjojama arkliais naktigonėn. Taip pat būdavo sodinami medeliai ir įvairiausiais būdais garbinama augmenija.
Pagal seną paprotį per Jurgines būdavo šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti: namo parnešta nulaužta šaka galinti virsti gyvate, o tada jau „nuog gyvatių ir visokių kirmėlėlių neapsginsi“…
Šventės metu dažomi kiaušiniai, ridenama, kaip ir per Velykas. Supamasi sūpynėmis, kepama kiaušinienė, dainuojama, šokama.
„Užuot tūnoję tarp dirbtinių sienų, eikime į mišką, prisilieskime prie pirmųjų gležnų pumpurų, pasigrožėkime žibuoklėmis, atsigerkime beržų sulos, pavaikščiokime basi po pirmuosius želmenis. Jorė – tai tik akimirka gamtos virsmų rate.“(Jonas Vaiškūnas)
Šaltiniai: www. alkas. lt, Jonas Trinkūnas. Baltų tikėjimas, V., 2000.
