K. Navako rinkinys „Du lagaminai sniego” klubietes ne tik suintrigavo, bet ir suteikė atgaivą

Pirmasis 2009 metų Šveicarijos lietuvių bendruomenės literatūros klubo vakaras įvyko sausio 23 dieną, penktadienį.

Jūratė Caspersen pasirūpino, kad skaitytojoms būtų atvertos Marijos Lourdes bažnyčios pagalbinių patalpų (skambiu pavadinimu „Blauringstübli“) durys. Čia sugužėjo 8 klubietės pasidalinti mintimis apie antrąją poeto, eseisto, vertėjo, literatūros kritiko, Nacionalinės premijos laureato Kęstučio Navako esė rinkinį „Du lagaminai sniego“.

Vienoms skaitytojoms pakako geros dienos perskaityti šią knygą. Kitos, vadovaudamosi  ant vieno iš viršelių pateikta prozininkės ir eseistės Giedros Radvilavičiūtės skaitymo instrukcija: „Skaitykite šią knygą vienatvėje, tyloje ir vakaro prieblandoje  – tada jos aromatas labiausiai jaučiamas. Patikusią esė iš karto pasižymėkite skirtuku, kad staiga panorėję  galėtumėte ją atsiversti bemiegę naktį“, užtruko kur kas ilgiau. Skaityti ir vertinti šią knygą buvo ne visoms lengva, mat reikėjo atsekti tai, ką autorius akribiškai sutalpino į jos pavadinimą „Du lagaminai sniego“: „Tai tekstus siejanti metafora, kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu. Kartais net nespėjame to užrašyti.“

Kas gi yra ta skaitytoją užburianti ir Lietuvoje taip populiari esė? Jau eilę metų išleidžiamos puikios esė knygos virtuoziškai interpretuoja kasdienybę, perkeldamos ją iš banalios, bereikšmės, netgi nematomos būsenos į egzistencialistinių apmąstymų lygmenį. Sigitas Parulskis suformulavo net naują mąstymo proceso apibūdinimą – esėjimą (Mąstau – vadinasi esėju): „Žmogus, užrašinėjantis savo mintis, bet pamažu imantis galvoti apie jų paskelbimą, jau rašo esė. Tai jau ne dienoraštis. Gal mintraštis, galvoraštis ar net mąstaraštis. Paprasčiausiai pasakius, esė yra savotiška recenzija, užgyventai patirčiai, gyvenimui su visom jo institucijom […] esė yra pats pažeidžiamiausias žanras“[1].  Pats K. Navakas savo knygoje apie esė rašo: „Jaunoji estų žvaigždė Elo Viiding atvažiavo […] tam, kad perskaitytų tris eilėraščius. Gerus, įdomius, Lietuvoje jie būtų vadinami trumpomis esė, nes Lietuvoje viskas, kas gerai, yra vadinama esė“ (p. 198). Viename iš interviu autorius įvardija esė kaip atvirą žanrą, iš kurio nesunku „tarsi metro stotyje, persėsti ir į poezijos, ir į novelės linijas“ (Bernardinai.lt, 2008.11.28).  Taigi galima teigti, kad K. Navakas sėkmingai atvažiavo į esė žanrą iš poezijos. Diskusijos metu visos vieningai pritarė, kad taip rašyti gali tik poetas.

Esė rinkinys suskirstytas į tris dalis: „Ten jūra“, „Nuskriausti vaiką“, „Nemiegantis Hamburge“. Pirmame skyriuje K. Navakas rašo taip lyg atsargiai ir labai švelniai savo subtilios prozos pirštais liestų žmogų, būtį, daiktą. Daiktai ir reiškiniai palytėti jo plunksnos, tampa kažkuo ypatingu, kažkuo, kas, regis, net sielą įgyja: „Daiktai pernelyg tingūs keisti parodymus, dažniausiai juos perrašom mes, stebintys, todėl lašas mums nebėra lašas, akmuo nebėra akmuo, ir vėjas pučia pilna burna giliausios prasmės“ (p. 59).

Ką ten daiktų būtis… Jis net laiką priverčia suktis atgal: „Čia tik suklysk, ir laikas grįš atgal, lašas vėl sukibs ir pakils į debesis, vėl ateis vasara, paskui pavasaris, kurio vieną naktį mes su ja darysimės vis mažiau pažįstami, kol pasiimsiu savo vos pilnėjančią taurę, paklausiu ar netrukdau, ir atbulas išeisiu iš kambario į erdvę ir laiką, kuriame buvome dar nepažįstami“ (p. 60).

Jis tarytum koks genialus muzikas, išgauna nepakartojamas kalbos melodijas, kurios, vos prisilietusios prie skaitytojo, perduoda rezonansinius virpesius jų sielų stygoms. Navako kalba yra sielos kalba, kuri prakalbina net tyliausiuosius. Jo menas matyti būties pėdsakus atveria skaitančiojo akis, net jeigu „kiekvienas jų žvelgia pro savo žvilgsnio grotas“ (p. 41). Skaitant šią knygą akys mato aprašytuosius žmones, daiktus ir reiškinius, ausyse skamba medžio ir knygos lapų šlamėjimas, „draivinis“ arba „visai nevežantis“ džiazas arba … tyla: „Klausausi, kaip sninga ant mano slyvos. Negirdžiu.“ (p. 30), burną degina karšta ramunėlių arbata arba „Metaxa“ (pastaroji ir silpnesni, bet „su laipsniais“ gėrimai – gal kiek dažniau).

Esė „Bevardžiai“ atsargiai „užkabina“ struktūralistines lingvistikų teorijas: „Dievas juk nedavė vardų, atspėjo, tigras juk ir prieš tai buvo tigras“ (p. 16).  Šis sakinys akimirksniu nukelia į vaikystę (kai jokios semiotinės teorijos dar nerūpėjo ir negalėjo rūpėti) ir paverčia skaitytoją mažu vaiku, laužančiu galvą su draugais, kodėl karvė vadinama karve, o akmuo – akmeniu…

Antrame skyriuje „Nuskriausti vaiką“ lyg pati „pasaulio siela“ (Weltseele) iš Šelingo raštų stabteli ties mažo vaiko pasauliu ir vienu mostelėjimu paverčia jo mikropasaulį makropasauliu, taip nuo romantikos laikų įrodydama nenutraukimą mikro- ir makrokosmoso ryšį. Anot K. Navako „Vaikų logika ir nuolainė pastanga įvardinti pasaulį nusipelno ne mažesnio dėmesio kaip D. Diderot raštai“ (p. 86). Mažame mažo žmogaus pasaulyje atsispindi visata – net negyvame (nes prakąstame) agurke, kuris sugraudina iki ašarų ar jūroje, kuri sau patogiai įsitaiso palubėjė („Jūra yra viršuje, nes viršuje ji nuotraukose“ (p. 87)) ir net smulkioje, ant grindų rastoje mandarino žievelės atplaišoje, kuri tampa neįkainuojama brangenybe. Prieš pat miegą pamesta, ji turi būti būtinai surasta –  tik taip bus išgelbėtas miegas.

Skyriuje „Nemiegantis Hamburge“ esė priminena kelionių reportažus. Kelionių geografija išties plati – Hamburgas, Kopenhaga, Graikija, Odesa, Konstanca, Čikaga, Suomija, Talinas, Makedonija, Ryga. Lietuvos miestų šiame skyriuje nėra. Ir nors anot autoriaus: „Yra tokių miestų, kurių tarsi nėra, kurie atsiranda tik mums į juos nuvažiavus, tad jokia naujiena, kad statistiniam lietuviui Paryžius ar Londonas egzistuoja labiau už Plungę ir Kelmę“ (p.149), jis nepamiršta skaitytojo supažindinti su lyg ir neegzistuojančia Plungė bei jos viešbučiu „Beržas“ (antras skyrius: „Plungė, penktadienis, penkios“).

K. Navakas paperka skaitytoją savo nepakartojamomis metaforomis ir metaforiniais palyginimais: „tie veidų spiečiai nuotraukuose, bet visas medus jau išvarvėjęs“ (p. 29), „pasaulis išrado pakankamai tuščiažiedžių knygų, muzikos, įpročių ir kitos nepavojingos plastikos “ (p. 32), „padėdavo pavargusiais galvas vakaro dievui ant peties“ (p. 35), „jau laikas rašyti, augintis lape raumenį po raumens, tik naktis dar neguli skreite ir apmaudu: lyg pasiėmei lanką, o strėlės iššaudytos kažkokių apačų“(p. 40), „atmintį įgarsinantys plakatai“ (p. 45), „kitame krante savo geležimi praplaukia traukinys, rodos išnyra minutei ir vėl nuskęsta“ (p. 55), „per dideliu kostiumu vilkintis vyras […] pasaulis jam irgi buvo per didelis, gautas išaugti“ (p. 63), „kaip banalu – medžiai. Nebylieji liudytojai, knygų mėsa“ (p. 65), „tarp visų tų senukų atrodydavom kaip du žali žirneliai maiše džiovintų“ (p. 73), „mano vaikas […] griūva ant kilimo ir imituoja plaukiko judesius“ (p. 82), „[Laisvės Alėjoje] žmonių nėra daug, tuščiais stiklo kvadratais į alėją žvelgia „Akropolio“ išsiurbtos buvusios parduotuvės“ (p. 92), „paliktų namų kampuose irgi verkia nutrenktos poemos“ (p. 133).

Autoriaus aprašo kasdienes istorijos su gera rieškučia sąmojo, kad norom nenorom pradedi kvatoti. Kad ir nutikimas su „kažkokios firmos“ darbuotoja Gintare, dvylika po aštuonių (ryte!!!) siūlančia telefonu skaitmeninę palydovinę televiziją: „Šitam pasauly tai tik užmik – nubudęs rasi tau visa ko priinstaliuota. Ne, sakau Gintarei, ne, skambink Marčėnui“ (p.89). Arba istorija su tautiečiais Kopenhagoje: „kitoje gatvės pusėje tokie pasmukę gediminačiai tariasi : Ei, jei policija klaus, ką čia darom, sakykim – tyntą šokam. Tikra teisybė, tango jie nešoko“ (p. 166). K. Navakas „nesisarmatija“ pašiepti ir savo bendražygių: „Ezoteriškasis Marčėnas garsėjo ir tuo, jog sugebėdavo skaitydamas užmigti, mums su Keleru tai buvo panašu į kažką iš mitų, gal net iš graikiškų“ (p. 133). Autorius  ironizuoja, šaiposi ne tik iš aplinkinių, bet ir pats iš savęs: „O dar knygos išėjo viena greta, lyg į ataką. „Na, man Marčėno labiau patiko“, paskė tada A. Dabulskis. Labai supykau. Po to perskaičiau – ir man Marčėno labiau patiko. Dar labiau supykau. “ (p. 105).

Klubietės nustatė ir keletą netikslumų knygoje, kurių K. Navakas kaip literatūros žinovas ir kritikas galėjo išvengti. Jau pirmojoje esė patalpinti samprotavimai skamba pernelyg mėgėjiškai: „Tiesą sakant, tokios grynos vienatvės, kaip ir kai kurių metalų, gamtoje iš esmės nerasi. […] tačiau mes juk mėgstame atsukti į save jos grynąją pusę ir būtent prieš ją, kaip prieš veidrodį („kas pasaulyje liūdniausias?“), kramtyti nagus ir lūpas. Jei jau tai liga. Jei sergam. Romantizmas – liga, klasicizmas – sveikata, sakė Goethe. Mes irgi, būdami vieni, manomės esą romantiški. Todėl nelabai norim pasveikti ir po klasicizmo kolonom mus pastatytas tiktai karste“ (p. 9). Nors ir labai gražiai suformuluota mintis, bet kaži ar vertėtų tokiame kontekste gretinti sąvokas  „romantizmas“ ir „romantiškas“. Lietuvių kalbos žodynas pateikia tris termino „romantiškas“ vartojimo variantus: 1. būdingas romantizmo srovei, 2. žadinantis romantiką, svajingumą, 3. susijęs su meilės ryšiais. Kaip matyti, tik jei šis žodis vartojamas pirmuoju atveju, jis sietinas su romantizmu. „Romantiškas“ kasdieninėje kalboje reiškia įvykio, aplinkos, būsenos, charakterio savybę, tai, kas apgaubta paslapties, jausmų aureole (būtent tokia prasme šį žodį naudoja K. Navakas).

Kiek stebina ir autoriaus tvirtinimas, kad „Romantiko objektas buvo gamta ir žmogaus jausmai, kvailybė jo kūryboje egzistavo kaip vienas stilistinių principų“ (p. 180). Ar tikrai gamta buvo romantiko objektas? Paviršutiniškas žvilgsnis į romantikų kūrinius leistų atsakyti į šį klausimą teigiamai. Šios epochos lyrikoje ir prozoje apstu gamtos aprašymų. Atidžiau panagrinėjus, į akis krenta gamtos scenų stereotipiškumas ir dirbtinumas, jų alegorija, vaizduotės efekto svarbumas. Romantikams nebuvo svarbu savo kūriniuose tiksliai ir tikroviškai aprašinėti gamtą. Gamta tarnavo kaip priemonė sukurti atitinkamą veiksmo vietos nuotaiką. Dėl to romantikų sukurta topografija labai redukuota, panorama beveik visur ta pati: mėnulio apšviestas kelias laukuose, miškas ar kalnas, prašmatni pilis ar tamsūs, sunkiai prieinami griuvėsiai, vienuolynas ar atsiskyrėlio troba, mėnulio apšviestas sodas su marmurinėmis Veneros statulomis. Gamta romantikų kūriniuose buvo stilistinė priemonė; „vienas stilistinių principų“ būtų puikiausiai tikę ne tik kvailybei, bet ir gamtai. Savaime suprantama, mes neskaitėme K. Navako „Du lagaminai sniego“ taip, lyg skaitytume kokį romantizmo literatūros vadovėlį, bet kai kurioms iš mūsų išvardintos mintys durte dūrė į akis.

Dar vienas autoriaus išsireiškimas sukėlė tarp klubiečių diskusiją: „Alkoholikai yra tokie patys sektantai, kaip ir masonai, su savais įžadais, iniciacijom bei gebėjimu minioje atpažinti savą“ (p. 20). K. Navakas yra nenuginčijamas palyginimų meistras, bet šioje vietoje palyginimas nelabai vykęs. Alkoholikai ir masonai tokie patys sektantai? Kad ir kiek bandytume alkoholikų įžadus ir iniciacijas  „pritempti“ prie masoniškųjų, nesilygina jie ir tiek. Atpažinimas minioje alkoholikų atveju yra irgi žymiai paprastesnis – pakanka išvysti fizionomiją ir viskas aišku. Ne tik saviškiams, bet ir dar į  baltakės kultą „neįšventintiems“. Masonai turi daug subtilesnių būdų saviškį atpažinti – savo skiriamuosius ženklus, slaptažodžius, specialų rankos paspaudimą sveikinantis. Mūsų nuomonės išsiskyrė dėl to, ar teisinga yra masonus vadinti sektantais. Sekta yra religinė grupė, atskilusi nuo viešpataujančios bažnyčios. Masonų ložės vienija įvairių tikėjimų žmones ir vien jau dėl to nelaikoma religija. Pirmosios masonų ložės Anglijoje (1717 m. ) įkūrėjo Jameso Anderseno sudarytoje konstitucijoje (1723 m.) yra įrašas apie tai, kad masonas, teisingai suprantatis masonų idėjas, netaps nei ateistu, nei religijos priešu. Katalikų bažnyčia daugelyje šalių ilgą laiką draudė narystę masonų ložėse. 1983 m. kanoninės teisės kodekse (Codex Iuris Canonici) nebėra formuluotės, kad narystė masonų ložėje laikytina nuodėme. Logiška  išvada būtų, kad jei masonija nelaikoma religija, masonų ložių nariai nėra sektantai. Teisybės dėlei paminėkime, kad ir alkoholikai nėra sektantai (J). Autorius žaismingai palygindamas šias abi grupes, pamiršta, kad vienų tikslas yra tobulėjimas, švietėjiškas darbas, kitų gi – savęs naikinimas ir artimųjų kankinimas. Žodžiu – visiškos priešingybės.

Ne visos iš 8 dalyvavusių klubo narių buvo perskaitę šią knygą. Bet diskusija buvo įdomi ir intriguojanti, tad neskaičiusios, dabar, jau gavę knygą iš perskaičiusiųjų, degte degė nekantrumu (idealiausiu atveju pagal instrukciją „tyloje ir vakaro prieblandoje“) pasinerti į Kęstučio Navako pasaulį.

Pabaigai, du knygos esmę labai gražiai įvardijantys įvertinimai:

„Du lagaminai sniego“ žavi savo taiklia kalba ir  formuluotėm, kurios aromato pagrindas anot G. Radvilavičiūtės: „nepagaminamos dirbtiniu būdu melancholijos aiškiaregystė, išgauta iš natūraliai pūvančio, termitų graužiamo sandalo šerdies; aštriai skaudi atminties bergamotė; aukščiausiose lingvistikos „alpėse“ distiliuotas sąmojo čiobrelis […]“.

Literatūrologė Viktorija Daujotytė aprašo K. Navako esė rinkinio  burtus žodžiais: „O kas gi dar, kas dar mane užbūrė? A, toji rami melancholija, tie tikrumo gūsiai, grynuoliai. Nesumeluotas ilgesingai gilus širdies dunksėjimas. Pulsas. Va, va. Pulsas yra laiko pavidalas – uždėk pirštus ir klausykis savo buvimo. Pamirštam. Nededam. Retai būnam. Kęstučio esė – to pulso girdėjimas, lėtas kalbėjimas apie esatį ir nebūtį. Ką daugiau ir pridurti. Gera knyga“ (Nemunas, 2008.10.16. Nr. 36).


[1] Sigitas Parulskis. Mąstau –  vadinasi esėju. Pergalė 1990. Nr.11. p. 178.

PASIDALINK

Close Search Window