juraitis

Knyga kaip šviesus susitikimas

Sriuba yra daugiau nei jos sudėtinės dalys“, kartodavo Jis. Savo garbės vardus ir titulus vadino cackutėmis, o habilitaciją – debilitacija. Romėnų laikų griuvėsiuose rinko akmenėlius ir prašė: „Neklauskit, kodėl!”, laidojant draugą.

Kun. Jonas Jūraitis – ne eilinė asmenybė, įmynusi gilius pėdsakus keturiose šalyse, bet labiausiai Lietuvoje ir Šveicarijoje. Minint 10-ąsias jo mirties metines, Pasaulio lietuvių centro leidykla išleido knygą „Kunigas, mąstytojas, mokytojas. Jonas Jūraitis“, į kurią jos sudarytojos Jūratė Caspersen ir Vaidilė Šumskienė sudėjo gausaus jį pažinojusių būrio prisiminimus.

Tie prisiminimai tokie nevienodi ir kartu tokie vieningi, piešiantys ypatingos asmenybės portretą: Išeivijos šviesuolis. Kunigas, mokytojas, filosofas, estetas, mistikas. Draugas, dvasinis globėjas, bičiulis, mūras. Aštraus žodžio, skvarbios minties ir karštos širdies riteris.

Jis pats aišku pasakytų „Glupstva, geriau pakalbėkime apie jus. Kuo galite pasigirti?“ Ir savo ypatinga jūraitiška kalbos maniera, vaizdingais ir tiksliais posakiais, tobulai parinktais palyginimais pastūmėtų pašnekovą link geresnio sprendimo, tinkamesnio kelio, prasmingesnės būties.

Daugelis prisiminimų autorių mini, kad susitikimas su J.Jūraičiu būdavo įvykis, o dažnai ir sukrėtimas. Sukrėtimas, duodantis impulsą tobulėti.

Įžangą atsiminimų knygai parašęs Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas jį vadina netgi mistiku ir dalijasi patirtimis apie ypatingas profesoriaus paskaitas ir ypatingą sugebėjimą rasti kelią į žmonių širdis.

Gaila, man neteko jo susitikti. Nors kasdien vaikščiojome tomis pačiomis ūksmingomis Kauno senamiesčio gatvelėmis ir tais pačiais metais išvykome į Šveicariją. Būčiau iškepus jo mėgstamiausių bulvinių blynų ir paklausus to, kas tą dešimtmetį rūpėjo: Kokia bažnyčios ateitis?

Bet džiaugiuosi, kad dabar jau žinau, perskaičiusi jo pamokslėlį būtent šia tema. „Bažnyčia – tai ne namas, pilnas šlovės. Tai – stovyklavietė su daug palapinių, o kiekvienoje jų – Petro uolos gabalas.“, rašo jis apie bažnyčios kelią. Taikliau ir giliau nepasakysi.

Knygoje tilpo ir daug kitų išminties perlais nusagstytų kunigo pamokslėlių, spausdintų Valė kantono (Šveicarija) spaudoje.

JIS dosniai dalino save ir profesoriaudamas Lietuvoje, ir ganydamas šveicariškas aveles, o ši knyga-paminklas manau yra daugiau nei padėka. Tai – ir mažas, bet praturtinantis susitikimas su kun. J.Jūraičiu tiems, kam neteko jo pažinoti.

Šįmet gegužės 12 dieną vyks (perkeltas iš praėjusių metų dėl panedemijos) jo 10-ųjų mirties metinių minėjimas, kuriame bus pristatyta ir ši knyga. Bet esu tikra, kad knygą verta perskaityti iki tol. Kad bevaikštant kvapą gniaužiančio grožio kalnų kraštovaizdyje ir belankant kun. J. Jūraičio paskutinio poilsio kalnelį, aplankytų daug „Aha momentų“ ir įkvepiančių minčių…

Pabaigsiu jūraitiškai: Grazie per cortese ascolto. (Ačiū už mandagų pasiklausymą)

PASIDALINK

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
Close Search Window