Kraustymasis visuomet yra ne tik fiziškai, bet ir emociškai sunkus. Reikia pakeisti įpročius, įvaldyti, apgyventi naują erdvę, sukurti naują egzistenciją naujoje vietoje. Tą vietą paversti savo gyvenimo dalimi.
Pernai rudenį sužinojus, kad turėsime palikti LT Atsovybės prie JTO patalpas, nuliūdau, tačiau aktyviai ėmiausi kitų patalpų paieškų ir nudžiugau, kai mus priimti sutiko mano gyvenamojo rajono bendruomenės centras Maîson de Quartier des Eaux-Vives. Šmėstelėjo mintis, kad galbūt nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Bendruomenės centrai ir yra skirti vietos bendruomenių veiklai remti, todėl iš dalies pajutau, kad atsidūrėme ten, kur ir priklauso būti. Pagalvojau, kad galbūt tokiu būdu užmegsime glaudesnius ryšius su pačia Ženeva, tapsime labiau nepriklausomi, matomi, o kartu ir stipresni, galintys imtis reikšmingesnių darbų.
Šie nebylūs pasvarstymai greitai tapo kūnu. Dar pernai rudenį mane pasikvietė centro programų direktorius ir pasiūlė bendradarbiauti. Jau keturiolika metų Maîson de Quartier des Eaux-Vives kartu su kino filmų festivaliu Black Movie rengia dviejų dienų renginį Kinas-pavakariai-rankdarbiai (Ciné-Goûter-Bricoler). Jo metu rajono gyventojai ir plačioji publika kviečiami pažiūrėti specialiai tam renginiui atrinktų trumpo metražo animacinių filmų programą Aplink pasaulį (Autour du Monde), kurioje rodomi filmai iš viso pasaulio, vadovaujant centro darbuotojams padaryti su matytais filmais susijusių rankdarbių, o po to pasivaišinti kokios nors šalies nacionaliniais valgiais bei artimiau susipažinti su ta šalimi. Tokiu būdu Maîson de Quartier des Eaux-Vives jau pristatė Rusiją, Suomiją, Peru, Japoniją, Indiją, Čilę ir dau kitų.
Šiais metais renginyje svečio teisėmis pakviesta Lietuva ir Lituanistinis darželis-mokyklėlė RATAS paprašyti šią užduotį įgyvendinti. Pasitarusi su mokyklėlės lankytojais ir jiems entuziastingai pritarus sumanymui, sutikau. Netrukus visi kibome į darbą. Pirmiausia, reikėjo nutarti kuo vaišinsime svečius. Šiam reikalui centras suteikė nemažą biudžetą. Po ilgų debatų apsistojome ties varškės sūriu su medumi, juoda duona su sviestu, kepta duona su česnaku, gira, obuolių sūriu (jis turėjo itin didelį pasisekimą), kūčiukais, pyragėliais su grybais, tinginiu ir šakočiu. Dar turėjome gabalėlį skilandžio. Mane sužavėjo komandos nusiteikimas produktų gavybos atžvilgiu ir jų parodyta pagarba tikram lietuviškam produktui.
Linos ir Ramūno Beniulių draugai iš savo ūkio renginiui atvežė namie daryto varškės sūrio, patys Beniuliai prikepė duonos su česnaku ir netgi užraugė girą, Vida Lisienė, profesionali duonos kepėja iš Dvaramiškio kaimo Kėdainių rajone lėktuvu atgabeno 8 kg savo rankomis keptos juodos duonos.
Atstovybės prie JTO darbuotojai Gaivilė Stankevičienė lėktuvo salone nuo pavojų saugojo šakotį, Audra Čiapienė renginiui paaukojo giminaičių pagaminto sūrio, Gediminas Navickas – jo mamos jam duotą skilandį. Rūta Paulauskienė prikepė visą pintinę pyragėlių su grybais ir padarė net penkis (!) tinginius.
Konsulė Virginija Umbrasienė mašina iš Berno atvežė intelektinio peno – kelias dėžes informacinių lakstinukų ir prospektų apie Lietuvą. Jų renginiui suteikė ir Šveicarijos lietuvių bendruomenė bei LRS atstovybė prie JTO biuro Ženevoje. Rūta Paulauskienė padovanojo gražių plakatų. O pati buvau atsakinga už pristatymą. Nutariau paimprovizuoti kažką panašaus į RATO pamokėlę. Jos turinį kurti padėjo visi, ypač Jolanta Jackisch ir Vida Lisaitė. Sausio 19 d. rytą viskas buvo paruošta – maistas pagamintas, papuošimai sukabinti, muzika atrinkta, filmukai apie Gedimino sapną ir Jurgį Kairį perkelti į mano PC, Powerpoint pristatymas padarytas. Liko tik įgyvendinti sumanymus.
Po pietų Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėliais pasipuošusi RATO komanda jau sukosi centre – dengė stalą, pylė girą, jungė muziką, derino fortepijoną ir kompiuterį. Po darbelių į valgomąjį suvirtę šventės dalyviai buvo išalkę ir godžiai ragavo vaišes, imliojo lankstinukus. Ne vienas džiaugėsi paskaitę apie penkiolika priežasčių apsilankyti Lietuvoje. Jiems tai tolima ir egzotinė Šiaurės šalis.
Kai pagaliau atėjo laikas „pamokėlei“ iš trisdešimties dalyvių su vaikais liko kokie penkiolika, tačiau atsidavusių klausytojų. Antrą dieną situacija buvo panaši, tik vaikai daug vyresni ir sąmoningesni. Padarė įspūdį jų mąstymas, susidomėjimas, dalyvavimas. Pamokėlę pradėjome, žinoma, nuo lietuvių kalbos, pasiaiškinome, kokiai kalbų grupei ji priklauso, panagrinėjome lietuvišką abėcėlę, išmokome gražiai ir garsiai sakyti LIETUVA. Tai tapo svarbiu „pamokėlės“ motyvu.
Po to pasižiūrėjome į Lietuvą pasaulio žemėlapyje dabar, XIV amžiuje ir XX amžiaus viduryje, kuomet jos visai nebuvo. Trumpai paminėjus, kad Sovietų Sąjungos sudėtyje Lietuva nebuvo laiminga, nes negalėjo rinkti savo valdžios ir neturėjo žodžio laisvės, viena mergaitė mane nutraukė norėdama pasidalinti įžvalga, kad jos manymu mes gyvenome „diktatūros“ sąlygomis… Nebelikus abejonių dėl to, kad Lietuvai reikėjo kažką keisti, panirome į tai, kaip ji išsikovojo šias dvi – politinę ir žodžio – laisves. Dainomis. Susikibę rankomis, trispalvėmis nešini šveicariukai žaidė dainuojančią revoliuciją iš visos sveikatos skanduodami: „Lietuva, bus laisva.“
Pakalbėjome ir apie trispalvės spalvų simbolinę reikšmę. Pasižiūrėjome Vilniaus senamiesčio nuotraukų, papasakojau kelias Vilniaus legendas – apie kaukiantį vilką ir baziliską. Vienam klausytojui parūpo sužinoti, kas yra Vilniaus simbolis – vilkas ar baziliskas. Pakalbėjome ir apie pajūrį, gintarą, Jūratę ir Kastytį.
Žiūrėdami M.K. Čiurlionio triptiką „Jūra“ pasiklausėme jo simfoninės poemos ištraukos ir išgirdome kaip ritasi, kyla ir lūžta paveiksle pavaizduota banga. Užsiminus apie mūsų religiją minėjome katalikybę, kryžių kalną, tačiau nepamiršome ir krepšinio. Kas gi nenorės pažaisti Lietuvos krepšinio sirgalių ir parėkauti: „Mes laimėsim!“
Dar pakalbėjus apie Lietuvos aviacijos pasiekimus stojome į ratelį, kuriame emocijos tryško per kraštus. Vidos Lisaitės akompanuojami ir viso RATO kolektyvo padedami pūtėm Petro dūdą, kuri visus vertė iš koto, o dobilėlio trys lapeliai iš juoko guldė jaunuosius šokėjus ant žemės, jau nekalbant apie šiaudų batus, kurie vos mums kojų nesulaužė. Tačiau visi liko sveiki ir sužavėti.
Maîson de Quartier des Eaux-Vives programų direktorius Jean-Yves Parichon tardamas baigiamąjį žodį pasakė, kad tokio šilto ir informatyvaus pristatymo dar nematė per keturiolika renginio gyvavimo metų. Tą žvarbų sausio savaitgalį buvo nepaprastai linksma ir gera būti lietuviais Ženevoje.