Praėjusį savaitgalį Šveicarijos sostinės širdyje labiausiai fotografuojamas pastatas buvo Kramgasse gatvės dvyliktas numeris. Kaip visada gausūs turistų srautai traukė Berno senamiesčiu ir nė vienas foto aparato savininkas nepraleido progos spragtelėti ties įspūdingu reginiu.
Viduramžius menančius sienojus puošė vėjyje plazdančios dvi vėliavos – viena su milžiniška juodaodžio mauro galva, kita – lietuviška trispalvė.
Čia prieš ketvertą metų jaukiai įsikūrė Lietuvos ambasada Šveicarijoje. Nepaisant neišmanėlių pašaipų apie keistą maurų ir lietuvių kaimynystę, kiekvienas bent kiek išmanantis istoriją žino apie tikrąsias priežastis. Prieš tūkstantmetį pavardės žmonėms buvo suteikiamos pagal jų gyvenamą vietą ar profesiją, kaip antai plačiai paplitusi Šveicarijoje Miulerių pavardė, slepianti užuominą apie protėvius malūnininkus. O profesinės ar interesų bendrijos pasirinkdavo vardą pagal namų, kuriuose rinkdavosi, vietą, kad neištrintų istorijos pėdsakų.
Nuo XIV amžiaus iš maurų palikuonių paveldėtame pastate Kramgasse gatvėje susitikdavo siuvėjų gildijos nariai – pasitarti apie tobulo sukirpimo ir siuvimo metodus bei apie kovą su konkurentais – gadinančiais padoraus siuvėjo vardą amatininkais. Šalia pasipuošusio tradiciniu galvos apdangalu mauro jų vėliavoje vaizduojamos žirklės – siuvėjo įrankis.
Būtent per siuvėjus XVI a. Berne pasklido ir reformacijos idėjos. Gildijai priklausęs Ciuricho reformacijos lyderio Cvinglio svainis Lienhardas Trempas pasirūpino, kad Bernas taptų reformacijos centru vidurio Šveicarijoje.
Siuvėjų gildija – viena iš trylikos išlikusių nuo viduramžių sostinės gildijų, turinčių ypatingą, visiškai nepriklausomą statusą. Praėjusį savaitgalį vyko svarbiausias jos renginys – metinis gildijos susirinkimas bei šventė, ką liudijo iškelta šventinė gildijos vėliava. Šįmet siuvėjų gildija nusprendė paįvairinti šventę ir paprašė tame pačiame pastate įsikūrusios Lietuvos Ambasados darbuotojų patarpininkauti jų renginyje pristatant Lietuvą. Pusantros valandos pranešimą apie Lietuvos ekonomiką, finansus ir rinką skaitė Šveicarijos – Lietuvos pramonės ir prekybos rūmų narys Christian Feldhausen, o jaunoji karta – Karolina Feldhausen ir Justas Katkus – pristatė Lietuvą vaikiškai gildijos auditorijai.
Vaikų organizuotoje viktorinoje ir lietuviškuose žaidimuose šveicariukai dalyvavo su ugningu entuziazmu. Jie atidžiai klausė ir dėjosi į galvas, kokio aukščio didžiausias Lietuvos kalnas, koks lietuviškas akmuo susijęs su Šveicarijos sostine, kokie lietuviški pinigai bei lietuviška gyvūnija ir kantriai spėliojo, ką dar galima veikti su cepelinu be skraidymo – skaityti, mėtyti ar valgyti. Todėl už puikų žinių apie Lietuvą įsisavinimą visos trys dešimtys mažųjų buvo apdovanoti lietuviškais saldainiais.
Siuvėjų gildijos renginį įdomu palyginti su Šveicarijos lietuvių bendruomenės Nepriklausomybės Dienos švente. Gildijai priklauso 800 narių, beveik tiek pat, kiek helvetų žemėje gyvena lietuviško paso savininkų. Aštuonios dešimtys suaugusiųjų, tai yra 10% dalyvavo renginyje. Pridėjus tris dešimtis vaikų gauname skaičių, labai artimą mūsų renginiuose susirenkančių tautiečių skaičiui. Peršasi mintis, gal dešimtis procentų yra tas tarptautinis ir universalus magiškas skaičius? Skaičius tų, kuriems iš tikro rūpi. Kuriems svarbu, kad bet kurioje lietuvius priglaudusioje šalyje plazdėtų trispalvės. Šalia maurų galvų, žirklių ar plaktukų, futbolo ar krepšinio kamuolių – lietuviški simboliai dera bet kokioje gražioje kaimynystėje.