Lietuva didžiuojasi savo barokiniais architektūros paminklais. Tūkstančiai lietuvių ir šalies svečių gėrisi Pažaislio vienuolynu Kaune, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus arkikatedroje. Gidai pasakoja apie Lietuvos aristokratų ryšius su Europa, apie čia pakviestus, atvykusius ir dirbusius italų architektus. Bet tie meistrai, kuriuos tradiciškai įprasta vadinti italais, į Lietuvą ir buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes atvyko ne iš Italijos, o iš dabartinės Šveicarijos Tičino kantono, kuris yra šalies pietuose ir ribojasi su Italija.
Lietuvos istorija – vis dar didelė balta dėmė
Iš Šveicarijoje gyvenančių lietuvių sužinojau, kad Kauno Vytauto Didžiojo universitete dirba istorikas Rūstis Kamuntavičius. Parašiau jam laišką ir gavau atsakymą su pridėta studija apie kultūrinius Šveicarijos ir Lietuvos ryšius. Mane ypač sudomino ta dalis, kuri susijusi su Tičino kantono ir LDK ryšiais. Pradėjome artimiau bendrauti ir diskutuoti. Nuomonės sutapo, kad dalį mūsų ir šveicarų istorinio paveldo yra pasisavinę lenkai ir italai. Taip gimė idėja parengti išsamesnę studiją, kuri būtų gausiai iliustruota, prieinama ir suprantama ne tik akademiniams sluoksniams, bet ir eiliniam skaitytojui.
Kuo daugiau ryšių, kuo daugiau leidinių apie abi šalis ir jas siejančias gijas, tuo labiau prasiplečia abiejų šalių gyventojų akiratis. Tai reiškia, kad atsiranda ir atsiras vis daugiau žmonių, kuriuos sudomins mūsų šalies praeitis. Jiems gal kils noras aplankyti Vilnių ir kitas Lietuvos vietoves – iš pradžių kaip turistams, o vėliau mus gal glaudžiau susies ir kiti ryšiai.
Kai dėl istorijos, tai Tičino kantono meistrai dažnai painiojami su italų meistrais. Tai nėra visiškai teisinga, nes šis kantonas yra sudėtinė Šveicarijos konfederacijos dalis. Bet man labai svarbus ir kitas aspektas – tai LDK pristatymas mūsų kantono gyventojams. Jei kalbame apie Lietuvą, tai savaime aišku, kad įstojusi į Europos Sąjungą, ji tapo žinoma kiekvienam Europos, taip pat ir Šveicarijos gyventojui. Bet kalbant apie mūsų istoriją, praeitį, Lietuvos valstybę viduramžiais – tai didelė balta dėmė daugeliui europiečių.
„Šveicarai padarė didžiulę įtaką mūsų architektūrai ir menui. Apie tą įtaką yra gana daug parašyta, bet tik lenkiškai ir itališkai. Lietuviškai turime labai mažai, o ir tai tik labai moksliškai – paprastas skaitytojas tikrai pasimestų tarp transeptų, piliastrų, draperijų ir panašių architektūros bei meno terminų. Aš pabandysiu paprastai papasakoti nepaprastai spalvingą ir įdomią Lietuvos ir Šveicarijos santykių istoriją“, – sako humanitarinių mokslų daktaras Rūstis Kamuntavičius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės instituto direktorius, Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros docentas, rašantis knygą apie istorinius Tičino ir Lietuvos ryšius.
Praėjusį kovą Kamuntavičius ir Lugane įsikūrusi bendrovė „Agus Capital Management SA“, atstovaujama direktoriaus Gintauto Bertašiaus, kuris yra ir Lietuvos Respublikos garbės konsulas Tičino kantone, pasirašė finansavimo sutartį, kuri padės atlikti LDK ir Tičino kantono istorinių ryšių tyrimus.
Pasak Kamuntavičiaus, Lietuvos ir Šveicarijos ryšių istorija nėra tokia blanki, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šveicarų samdiniai kovėsi Žalgirio mūšyje, beje, abiejose kovojusiose pusėse, o pirmosios LDK istorijoje oficialios ir gausios į Vakarų Europą siunčiamos delegacijos vyko į Konstancą ir Bazelį. XVI–XVII amžiais lietuviai studijavo Bazelio universitete, lankėsi Ženevoje bei Ciuriche. O šveicarai į LDK vyko projektuoti ir puošti didikų dvarų ir bažnyčių. Net ir XVIII amžiuje ryšiai nenutrūko: šveicarai finansiškai rėmė Lietuvos protestantus, pas mus atvyko šokolado ir konditerijos specialistų.
Dar kartą ryšiai atgimė XX amžiaus pirmojoje pusėje, kai Lozanoje Pirmojo pasaulinio karo metais įsikūrė atgimstančios Lietuvos propagandos centras, o šiek tiek vėliau, įkūrus Lietuvos universitetą Kaune, jame dirbo 5 šveicarų kilmės profesoriai.
Lietuva traukė imigrantus
Šveicarijos ir LDK istorinio bendravimo fone ypač išsiskiria Tičino kantonas. Jo gyventojai XVI–XVIII amžiuje pasižymėjo išskirtiniu kūrybiškumu, jų architektai bei menininkai puošė ir pastatė daug Europos bažnyčių bei reprezentacinių pastatų. LDK nebuvo išimtis. Garsiausios didikų giminės – Radvilos, Pacai, Sapiegos – ir patys valdovai beveik tris šimtus metų samdė Tičino menininkus, kurie sukūrė dešimtis šedevrų, tarp kurių ypač paminėtina Nesvyžiaus bažnyčia – antroji barokinė bažnyčia pasaulyje po Il Gesu Romoje, ir Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus arkikatedroje, kuriai statyti marmuras buvo vežamas tūkstančius kilometrų.
Pažaislio vienuolyno ansamblis.
„Lietuva visada buvo daugiatautė šalis: iki XIX amžiaus iš jos beveik niekas neišvažiavo, bet į ją gausiai vyko žydai, vokiečiai, škotai, lenkai, prancūzai, italai, – pasakoja Kamuntavičius. – Nors savų gyventojų įvairovės taip pat netrūko – lietuviai, būsimi baltarusiai ir jų lenkėjanti bajorija. Vieni melžė karves, kiti kariavo, treti siuvo batus, ketvirti skolino už procentus, labai simpatiškos merginos, kalbu apie XVII amžių prancūzes, važiavo čia ištekėti, o tičiniečiai statė gražius namus ir juos dekoravo. Jei norime pažinti savo praeitį, turime tinkamą dėmesį skirti tai kultūrinei įvairovei, kuri egzistavo Lietuvoje. Kol kas lietuviai į tai daug dėmesio nekreipė.“
Tičiniečiai iš savo krašto pradėjo emigruoti 500 metų anksčiau nei lietuviai iš savojo.
Žalgirio mūšis ir šveicarai
Nuo XIV amžiaus pabaigos Lietuva pradedama minėti šveicariškuose tekstuose, ja vis labiau domimasi. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi ir sudarius Lenkijos ir Lietuvos uniją, ši jungtinė valstybė tapo svarbiausia galybe Rytų ir Vidurio Europoje. Tai labai domino šveicarus. Vinterturo kronika buvo pirmoji, kurioje randama daug Lietuvos paminėjimų.
„Kronikos analizė rodo, kad informacija apie politinius įvykius Lenkijoje ir Lietuvoje Šveicariją pasiekdavo labai greitai, be didelio vėlavimo. Atrodo, kad kronikos autoriaus Jono iš Vinterturo informatoriai buvo pranciškonai, palaikę ypač glaudžius ryšius su Lenkijos karaliaus dvaru. Visa tai rodo, kad Lenkija su Lietuva pirmą kartą abiejų šalių santykių istorijoje tapo svarbi ir įdomi Šveicarijos politinio elito akyse“, – pastebi Kamuntavičius.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje.
XIII–XV amžiais šveicarai dažniausiai kaudavosi Lietuvos priešų, o ne sąjungininkų gretose. Nuo pat Kryžiuočių ordino atsikraustymo prie Baltijos, šveicarai minimi Kryžiaus žygiuose prieš prūsus, žemaičius ir lietuvius, o Burkartas von Schwandenas, kilęs iš Šveicarijos Glaro kantono, XIII amžiuje buvo tapęs Didžiuoju ordino magistru.
Vieni šveicarai atvykdavo į Prūsiją kaip dalis Vakarų Europos paramos, kiti įstodavo į Ordino gretas ir aktyviai dalyvaudavo priimant politinius sprendimus. Tarp jų buvo daug atkaklių Lietuvos ir Lenkijos unijos priešininkų. Vienas tokių, Ordino maršalas Verneris von Tetingenas, kurio šeima, pagal vieną versiją, buvo kilusi iš Konstancos ir Argovijos, XIV amžiaus pabaigoje surengė ne vieną žygį į Lietuvą.
Yra duomenų, kad šveicarai kovėsi ir Žalgirio mūšyje. XV amžiuje lenkų kronikininkas Janas Dlugoszas rašė apie „gentes Sweycerorum“. XX amžiaus pradžioje Hansas Albrechtas de Segesseris-Bruneggas ištyrė, kad kronikininkas kelis kartus supainiojo šveicarų ir kitų kraštų atstovų vėliavas, bet kažkiek šveicarų karių kovėsi Ordino gretose.
„Dar įdomiau yra tai, kad istorikai randa šveicarų karių ir sąjungininkų gretose. Ištyręs Dlugoszo aprašytas čekų ir moravų vėliavas, kurios plaikstėsi lenkų ir lietuvių pusėje, Segesseris-Bruneggas atrado, kad daugelis jų tikrai buvo šveicariškos, nes pavaizduoti simboliai labiau atitiko jos, o ne Čekijos ar Moravijos ženklus“, – nurodo Kamuntavičius.
Kai kurie šaltiniai teigia, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pasiuntė pinigų Jogailai samdyti kariuomenei Čekijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje.
Žalgirio mūšis buvo aprašytas Europos kronikose, tarp jų ir keliose, sukurtose Šveicarijoje. Šveicarai yra sukūrę seniausius iki šių dienų išlikusius mūšio vaizdus. XV amžiaus antrosios pusės Dieboldo Schillingo iš Berno kronikoje esantis Žalgirio mūšio vaizdas dažnai dabar perspausdinamas Lietuvoje, aptinkamas daugelyje vadovėlių.
Konstanca ir Bazelis
Netrukus po Žalgirio mūšio, 1415 metais, įvyko Konstancos bažnytinis susirinkimas. Ką tik pakrikštyti lietuviai pirmą kartą istorijoje turėjo galimybę prisistatyti Europai. Vytautas pasiuntė didžiulę delegaciją į šį Šveicarijos pasienyje esantį miestą, ir lietuviai išnaudojo tą progą pabrėžti savo žengimą į krikščioniškąją Europą, atsikratyti barbarų pagonių įvaizdžio ir iškelti į viešumą Kryžiuočių ordino nusikaltimus.
„Svarbu ir tai, kad lietuviai buvo lydimi kitų LDK gyvenančių tautų atstovų. Žemaičiai, gudai, totoriai taip pat turėjo galimybę pasirodyti ir būti išgirsti Europos. Viena vertus, ši įvairiaspalvė delegacija glumino ir stebino vakariečius savo prabanga, turtais ir neregėtais papročiais. Kita vertus, Kijevo metropolito laikytos mišios ir ginčai su Lenkijos ir Lietuvos teologais parodė, kad ši nacija, ilgai laikyta pagoniška ir atsilikusia, turėjo tikrų intelektualų“, – teigia Kamuntavičius.
Kitas didelis bažnytinis susirinkimas įvyko 1434 metais Bazelyje. Ir tąkart lietuviai juo pasinaudojo kaip tribūna prisistatyti Europoje.
Iki 1540 metais rytų europiečiai, tarp jų – ir lietuviai, labai mažai žinojo apie Šveicariją. Ši šalis nebuvo laikoma atskiru politiniu, kultūriniu ar etniniu vienetu. Dažniausiai Helvecija (lotyniškas Šveicarijos pavadinimas) asocijavosi su pietine vokiečių apgyvendinto arealo dalimi.
Radvilų rūmai Vilniuje.
Tik maždaug nuo 1540 metų Šveicarijoje pradėjo didėti lietuvių studentų skaičius. Pirmiausia tai buvo susiję su svarbių protestantiškos kultūros centrų susiformavimu Ciuriche, Ženevoje, Bazelyje ir su tuo, kad viena galingiausių Lietuvos giminių – Radvilos – atmetė Martino Lutherio doktriną, pradėjo sekti Jono Kalvino ir Ulricho Cvinglio mokymais.
Neblogai Šveicarijoje buvo žinomas žymus XVI amžiaus Lietuvos kultūros mecenatas, pirmosios Biblijos lenkų kalba leidėjas ir garsiausias Lietuvos kalvinistų rėmėjas Mykolas Radvila Juodasis. 1555–1565 metais jis intensyviai susirašinėjo su Šveicarijos bažnyčios vadovai Kalvinu, Ciuricho teologu Heinrichu Bullingeriu, Berno teologu Wolfgangu Musculusu, Ciuricho dvasininkais, šio miesto magistratu, 1565 metais – su Ženevos pamokslininku, akademijos profesoriumi, teologu ir poetu Teodoru Beza. Šveicarijos bažnyčios vadovai, matydami, kad Radvila Juodasis palankus reformacijai, dedikavo jam savo knygas. Taip padarė Kalvinas, Bullingeris, Bernardas Ochinas.
Vienas paskutiniųjų Radvilų, kuris akademiniais reikalais keliavo į Šveicariją ir aplankė pagrindinius kultūros ir teologinius centrus, buvo jauniausias Kristupo Perkūno Radvilos sūnus Kristupas (XVII a.).
Radvilas lydėdavo jų proteguojami intelektualai ir bajoriškų šeimų atstovai. Tai sudarė sąlygas šioje šalyje gautoms žinioms bei idėjoms veiksmingiau ir plačiau sklisti Lietuvoje.
Lietuvos protestantizmui Šveicarija svarbi dar ir tuo, kad ten buvo išspausdintos kelios svarbios LDK reformacijos veikėjų knygos. 1615 metais Bazelyje pasirodė Mykolo Lietuvio „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ ir Jono Lasickio „Apie žemaičių dievus“. Jos greitai pasiekė Lietuvą ir liko kaip svarbūs kultūros ir kovos už Lietuvos valstybingumą istorijos paminklai.
1460 metais įkurtas Bazelio universitetas LDK laikais buvo labiausiai lietuvių lankomas Šveicarijos universitetas. Iš viso XVI–XVIII amžiuje Bazelio universitete mokėsi daugiau nei 70 studentų iš Lietuvos, t. y. maždaug tiek pat, kiek ir kituose lietuvių gausiausiai lankomuose Heidelbergo, Braunsbergo, Leipcigo, Padujos universitetuose. Tarp studentų buvo iškiliausių LDK giminių – Kiškų, Skuminų, Radvilų, Valavičių, Naruševičių, Tiškevičių – atžalos ir kitų Lietuvos kultūrai ir politikai nusipelniusių žmonių.
1559 metais Ženevoje įkurtoje akademijoje studijavo keli lietuviai ir su Lietuva susiję asmenys.
XVI amžiuje, pagyvėjus bendram Europos kultūriniam gyvenimui ir lietuviams intensyviai keliaujant į Šveicariją užmegzti ryšių, šveicarai taip pat pradėjo važinėti į LDK. Žinomiausias šveicaras, lankęsis LDK iki XVIII amžiaus pabaigos, buvo pasaulinio garso alchemikas, mokslininkas ir keliaujantis gydytojas, Bazelio universiteto profesorius Paracelsas (Theophrastus Bombastus von Hohenheim, 1493–1541), kilęs iš Einsidelno apylinkių. Medicinos srityje jis kovojo su scholastika ir rutina, reikalavo pripažinti tik stebėjimų ir bandymų duomenis. 1520 metais jis buvo nuvykęs į Krokuvą, Gdanską ir Vilnių.
Pirmoji šveicaro kronika
XVI amžiaus viduryje Mikalojaus Radvilos Juodojo dvare atsirado žymaus retorikos profesoriaus Celio Secundo Curione sūnus Leonas, su kuriuo Radvila artimai bendravo Bazelyje. Yra žinoma, kad to profesoriaus namuose Bazelyje gyveno Jonas Kiška.
Kamuntavičius mini XVI amžiaus šveicarą, kuris savo įspūdžius aprašė memuaruose – išsamiausiame ligi tol šveicaro tekste apie Lietuva – humanistą ir teologą Henriką Wolfą, žymaus Ciuricho teologijos profesoriaus Jano Wolfo sūnų. Po Abiejų Tautų Respubliką jis keliavo 1572–1577 metais, puikiai išmoko lenkų kalbą, nuodugniai susipažino su šalies kultūra ir papročiais. Pagrindinis jo darbas buvo mokyti bajorų vaikus, o pirmasis darbdavys – LDK bajoras Albertas Savickis.
Henrikas Wolfas gyveno Lietuvoje tada, kai buvo ką tik sudaryta Liublino unija, mirė ŽygimantasAugustas, Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas prancūzas Henrikas III Valua (Henri III Valois). Tos žinios labai domino šveicarus, todėl neatsitiktinai Wolfas tapo vienu pagrindinių informacijos teikėjų Johanno Jakobo Wicko kronikai.
Tai pirmoji šveicaro kronika, kurioje yra daug su Lietuvos politiniu gyvenimu susijusių faktų. Beje, joje naudotasi ne tik Wolfo informacija, bet ir į Šveicariją atklydusiomis žinutėmis iš Vokietijos miestų, Ciuricho intelektualų (Bullingerio, Wolfo) susirašinėjimu su Lenkijos ir Lietuvos didikais. Wicko kronikoje rašoma apie badą Lietuvoje (1571 m.), Polocko užėmimą (1579 m.) ir sugautą didžiulį taurą (apie 1566–1572).
„Ta informacija nebuvo labai originali, bet ji rodo, kad Ciuriche labai domėtasi Abiejų Tautų Respublikos reikalais“, – teigia Kamuntavičius.
Prieš ir po „tvano“
Maždaug nuo 1500 metų daugėja duomenų apie Lenkijoje ir Lietuvoje dirbančius šveicarų dailininkus, architektus iš Graubiundeno ir Tičino kantonų. Žygimanto Senojo, vėliau ir Žygimanto Augusto laikais jie įsikūrė didžiuosiuose miestuose – Liubline, Lvove, Krokuvoje,Varšuvoje – ir pasklido po visą Abiejų Tautų Respubliką, projektuodami ir dekoruodami svarbius ir didingus statinius.
Tičino ir Graubiundeno kantonai – tai ne tos Šveicarijos dalys, kurios Lietuvoje buvo pažįstamos geriausiai. Be to, vokiečiai ir prancūzai ten nėra pagrindiniai gyventojai. Tai du nedideli Pietryčių Šveicarijos kantonai, į kuriuos iš kitos valstybės dalies patenkama perėjus Alpes. Todėl kultūros ir tradicijų prasme jie ypatingi.
Tičinas nuo Romos laikų buvo strategiškai svarbus regionas, nes per jį ėjo kelias per Alpes iš šiaurės į pietus. Žlugus Romos imperijai, jį kontroliavo Šiaurės Italijos miestai Komas ir Milanas. Apie 1500 metus perimtas šveicarų Tičinas išlaikė politinę ir kultūrinę autonomiją. Graubiundenas tada taip pat prisijungė prie Šveicarijos konfederacijos kaip nepriklausomas politinis darinys ir išlaikė autonomiją. Tautiniu požiūriu Tičinas yra grynai itališkas regionas, o Graubiundene susitelkusi visa Šveicarijos retoromanų bendruomenė, didelėje jo dalyje gyvena vokiečiai ir tik pietuose – italai.
„Kalbant apie atvykusius į LDK šio regiono menininkus, omenyje turimi italų kilmės vyrai, – sako Kamuntavičius. – Atvykėliai iš Tičino ir Graubiundeno sudarė didžiausią užsieniečių dailininkų ir architektų grupę Lenkijoje ir Lietuvoje. Savo skaičiumi ji lenkė italus, prancūzus ir vokiečius. Kodėl taip atsitiko, nėra visiškai aišku. Bet žinoma, kad apie 1500 metus šie menininkai buvo išsibarstę Vidurio Europoje ir Lenkiją pasiekė iš kaimyninės Silezijos.“
Dar svarbesnė priežastis buvo ta, kad Žygimanto Senojo žmona Bona Sforza buvo iš Milano. Tičino regionas, prieš patekdamas į Šveicarijos įtaką, buvo kontroliuojamas Milano, ir jo dailininkai bei architektai ten buvo gerai žinomi.
Apie 1560 metus Žygimantas Augustas iš Krokuvos į Vilnių pasikvietė pirmąją penkių mūrininkų grupę: trys buvo iš Tičino, du – iš Graubiundeno. Jie statė mauzoliejinę bažnyčią dviem karaliaus žmonoms ir dirbo pilyje. Beveik šimtą metų, iki XVII amžiaus vidurio, Tičino ir Graubiundeno menininkai projektavo ir puošė LDK didikų ir valdovo funduotus pastatus – rūmus, bažnyčias, vienuolynus Nesvyžiuje, Vilniuje, Šiauliuose ir kitose vietovėse. XVII amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiais dėl „tvano“, suirutės ir kitų priežasčių šveicarų menininkų ir architektų sumažėjo.
Antroji didelė jų banga pasirodė po 1675 metų. Paskutiniame XVII amžiaus ketvirtyje jie dalyvavo sukuriant didingiausius LDK baroko statinius – Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje ir Pažaislio vienuolyno kompleksą.
Dirbdami karaliaus dvare ir gaudami didikų užsakymus, šveicarai buvo didžiai gerbiami ir turtingi žmonės. Tai leido jiems proteguoti savo giminaičius bei tautiečius. XVI ir XVII amžiais šveicarų menininkai buvo labai svarbūs Lenkijos ir Lietuvos kultūriniame ir meniniame gyvenime, bet istorikai juos dažniausiai identifikavo kaip italus ar vokiečius.
Pirmieji buvo Radvilos
Nors menininkai iš Tičino ir Graubiundeno valdovo dvare Vilniuje pasirodė jau 1560 metais, pirmieji didieji jų kūriniai Lietuvoje atsirado ne valdovo, bet Radvilų giminės užsakymu. Pirmasis šios gimines architektūros projektas, susijęs su šveicarais, buvo Nesvyžiaus (dabar – Baltarusija) Jėzuitų bažnyčios, pirmosios baroko bažnyčios į šiaurę nuo Alpių ir antrosios pasaulyje (po Il Gesù Romoje), statyba. Bažnyčią projektavo ir statymą prižiūrėjo Giovanni Maria Bernardoni (1541–1605), iš Tičino kilęs jėzuitas architektas, dirbęs Milano, Florencijos, Neapolio, Romos, Sardinijos bažnyčių ir vienuolynų statybose.
1583 metais Lenkijos jėzuitų prašymu jis buvo pakviestas į Abiejų Tautų Respubliką ir paskirtas vyriausiuoju Jėzuitų ordino architektu bei projektuotoju, vykdė karaliaus ir didikų užsakymus.
1586–1599 metais architektas dirbo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio dvare Nesvyžiuje. Jis suprojektavo nemažai pastatų, kurie buvo pastatyti dar jam gyvam esant, bet iki mūsų laikų neišliko: kolegija, benediktinių vienuolyną su bažnytėle, benediktinų vienuolyną, Šv. Katarinos bažnyčią, Arkangelo Gabrieliaus koplyčią. Svarbiausias architekto statinys buvo Nesvyžiaus bažnyčia, dar ir dabar stovinti netoli Radvilų rūmų.
Ukrainos nacionalinėje bibliotekoje Kijeve išliko originalūs Bernardoni bažnyčios brėžiniai. Pagal juos buvo pastatyta pirmoji barokinė bažnyčia į šiaurę nuo Alpių – savajai epochai novatoriškas ir avangardiškas statinys. Bernardoni taip pat suprojektavo Miro bažnyčią, dar labiau dekoruotą, bet konservatyvesnę nei Nesvyžiuje. Ji pastatyta 1599–1604 metais. Šiame mieste už keliasdešimt kilometrų nuo Nesvyžiaus išliko didžiuliai Radvilų rūmai.
Radvilai Našlaitėliui tarnavo ir graubiundenietis Gaspare Fodiga, apie 1596 metus atvykęs į Lenkiją. Maždaug 1600 metais jis dirbo Nesvyžiuje skulptoriumi ir architektu.
Po šiek tiek daugiau nei šimtui metų nuo Bernardoni laikų, Nesvyžiuje aptinkamas dar vienas tičinietis. Tai Maurizio Pedetti, 1746 metais pasiūlęs savo paslaugas LDK etmonui Mykolui Kazimieriui Radvilai Žuvelei. Jis padėjo restauruoti Radvilų rūmus Varšuvoje, projektavo Paguodos sodą Nesvyžiaus parke ir mažus rūmus jame (neišlikę), prisidėjo prie Nesvyžiaus Jėzuitų bažnyčios vidaus dekoravimo. Vienas didžiausių jam priskiriamų kūrinių – didysis altorius, presbiterijos dekoracijos. Nesvyžiuje taip pat jam priskiriami „Dancigo rūmai“.
Šveicarų pėdsakai Vilniuje
Vilnius buvo politinis, ekonominis ir kultūrinis LDK centras. Čia valdovas ir didikai turėjo svarbiausias rezidencijas, buvo statomi didžiausi ir puošniausi religiniai ir privatūs pastatai. Todėl šiame mieste išlikę daugiausia šveicarų dailininkų ir architektų kūrinių.
Net keletas Tičino regiono menininkų prisidėjo prie Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios kūrimo. Tai vienas pirmųjų kupolinių sakralinių statinių dabartinėje Lietuvos teritorijoje, atsiradęs Žygimanto Vazos iniciatyva. Suderinus juodąjį, baltąjį marmurą ir įvairias spalvas, darnios architektūros ir meno sintezės dėka ši koplyčia tapo gražiausia epochos koplyčia Šiaurės Rytų Europoje.
Manoma, kad pagrindinis koplyčios architektas buvo Matteo Castello iš Melidės prie Lugano ežero, parengęs jos projektą ir iš pradžių vadovavęs statyboms. Castello laikomas žymiausiu XVII amžiaus pirmosios pusės Abiejų Tautų Respublikos menininku, perkėlusiu itališkojo baroko formas už gimtinės ribų.
Šiaulų Šv. apaštalų Perto ir Pauliaus katedra.
Tarp Šv. Kazimiero koplyčios dekoratorių yra Castello kraštietis iš Tičino –Sebastianas Sala ir giminaitis iš Lugano Andrea Castello. Kai 1632 metais Castello mirė, jo darbus Šv. Kazimiero koplyčioje pratęsė ir 1636 metais užbaigė sūnėnas Costante Tencalla.
Šv. Kazimiero koplyčia, pastatyta XVII amžiaus pirmojoje pusėje, buvo apgriauta per amžiaus vidurio Rusijos armijos „tvaną“. Nuo 1666 metų ją imta restauruoti. Tarp daugybės menininkų, įtrauktų į restauravimo darbus, buvo Pietro Perti, vėliau miręs Vilniuje. 1692 metais etmono Kazimiero Sapiegos užsakymu jis stiuku dekoravo koplyčios kupolą ir tambūrą. Perti buvo vienas nedaugelio Tičino menininkų, kurio giminė pasiliko gyventi LDK. Pasak Kamuntavičiaus, tai labai retas atvejis, nes tičiniečiai nebuvo linkę emigruoti visam laikui. Didžioji jų dauguma tik neilgiems laikotarpiams, nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, vykdavo į užsienio šalis dirbti, o baigę projektus ir praturtėję, grįždavo namo.
Šv. Kazimiero koplyčios užbaigimas buvo ne vienintelis Tencallos darbas Vilniuje. Svarbiausiu jo kūriniu šiame mieste laikoma Šv. Teresės bažnyčia, pastatyta šalia Aušros Vartų, funduota LDK vicekanclerio Stepono Kristupo Paco. Šv. Teresės bažnyčia laikoma vienu gražiausių šiuolaikinės Lietuvos teritorijoje bebokščių sakralinių pastatų. Jos fasadas, kurį sukūrė C.Tencalla, apdailintas brangiomis įvežtinėmis medžiagomis: švediškuoju smiltainiu, granitu ir įvairių atspalvių marmuru.
Tuo pat metu, kai buvo statoma Šv. Teresės bažnyčia, Tencalla, pakviestas LDK etmono Jonušo Radvilos, kūrė Radvilų rūmų projektą Vilniuje. Tai buvo didžiausias Tencallos projektas Lenkijos ir Lietuvos respublikoje ir bene didžiausias šveicarų architektų statinys Vilniuje. Iki mūsų dienų išliko tik vienas jo sparnas.
Iš Lietuvoje dirbusių XVII amžiaus pirmosios pusės Tičino menininkų Kamuntavičius mini ir Giovanni Battistą Falconi, vieną garsiausių Abiejų Tautų Respublikos skulptorių. Vilniuje paminėtina Šv. Mykolo bažnyčia, kurioje jis sukūrė marmurinį Jono Stanislovo Sapiegos antkapį.
XVII amžiaus šeštajame dešimtmetyje dėl užgriuvusių karų, Vilniaus užėmimo (1655 m.) ir politinio nestabilumo šveicarų menininkai pasitraukė iš Lietuvos, bet į septintojo dešimtmečio pabaigą, pasibaigus karams ir pradėjus atstatinėti miestus, o didikams ėmus statyti bažnyčias bei vienuolynus, Tičino menininkai ir architektai sugrįžo.
Didžiausias XVII amžiaus antrosios pusės pastatas, prie kurio prisidėjo Tičino dailininkai ir architektai, yra gausiai dekoruota barokinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje. Savo architektūriniu sprendimu ji panaši Šiaurės Italijos bažnyčias ir buvo pirmasis tokio tipo pavyzdys Lenkijos ir Lietuvos respublikoje. Bažnyčios projektą parengė Jonas Zaoras (Giovanni Zarro), kurio giminė kildinama iš Tičino ir Graubiundeno.
Zaoras nuo XVII amžiaus vidurio gyveno ir dirbo daugiausia Krokuvoje, ten turėjo rūmus. Apie 1668 metus jis išvyko iš Krokuvos į Vilnių, – jį pakvietė LDK etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. Architektas sukūrė Šv. Petro ir Povilo bažnyčios planus bei maketą, prižiūrėjo statybas. Tarp 1671 ir 1674 metų bažnyčia buvo baigta statyti, bet vidaus dekoravimas truko dar kelis dešimtmečius.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia pelnė pasaulinę šlovę dėl ypatingos vidaus apdailos ir skulptūrų, kurias kūrė keliolika, o gal ir kelios dešimtys įvairių tautybių menininkų. Labai meniškas vidaus dekoracijas 1676–1683 metais atliko du stiuko dekoruotojai iš Tičino regiono: minėtasis Perti ir Giovanni Maria Gallis. Jų veiklai priskiriami lubų ir arkų, presbiterijos, pagrindinio įėjimo dekoravimai. Po fundatoriaus Paco mirties, nuveikę didžiąją dalį darbų, 1683 metais tičiniečiai pasitraukė, o dekoravimo darbus 1691–1704 metais pratęsė ir užbaigė kiti menininkai.
XVIII amžiaus pirmojoje pusėje po Šiaurės karo (1700–1720) Tičino menininkų pėdsakai vėl aptinkami Vilniuje. Carlas Antonio Bai iš Magliaso, esančio prie Lugano ežero, buvo žymiausias XVIII amžiaus pirmosios puses Varšuvos architektas, kai kuriomis savo nuostatomis pralenkęs epochą. Vilniuje Bai suprojektavo ir 1728–1741 metais pastatė Vizitiečių bažnyčią, kuri sovietmečiu buvo paversta kalėjimo dalimi, todėl iki šiol neįmanoma atlikti nuodugnesnių jos studijų, uždrausta fotografuoti.
Kas sukūrė Pažaislio ansamblį?
Pažaislio vienuolynas – vienas žymiausių Lietuvos baroko architektūros paminklų, kuri fundavo Kristupas Zigmantas Pacas. Tarpukariu šiam vienuolynui skirtoje Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės daktaro disertacijoje, beje, apgintoje Ciuriche, nurodoma, kad pagrindinis Pažaislio architektas buvo venecijietis Lodovico Fredo. Bet žymus lenkų istorikas Mariuszas Karpowiczius mano, jog tokiam teiginiui pagrįsti trūksta šaltinių.
Anot jo, Fredo galėjo būti Kamaldulių vienuolių ordino atsiųstas statybos darbų prižiūrėtojas. Fredo pavardės nerandama tarp Europos architektų pavardžių jokiuose žinynuose ir enciklopedijose. Lenkų istorikas taip pat atmeta Kairiūkštytės nurodytą panašumą tarp Venecijos Santa Maria della Salute ir Pažaislio bažnyčios. Jos nuomone, tai turėtų pagrįsti, kad Pažaislio architektas galėjo būti venecijietis. Bet Karpowiczius pastebi, jog abiejų bažnyčių panašumas tėra kolonos po kupolu, o visa kita yra skirtinga.
Šv. Teresės bažnyčia Vilniuje.
Atmetęs Fredo kandidatūrą, Karpowiczius pasiūlė savoversiją – Isidoro Affaitati, kilusį iš Albogaso vietovės prie Lugano ežero.Tai buvo kapitonas, karo inžinierius ir architektas, iki 1648 metų dalyvavęs Trisdešimties metų kare Šventosios Romos imperijos armijoje, vėliau pašauktas į Lenkijos kariuomenę, kuriai reikėjo karo specialistų iš Vakarų Europos kariauti su kazokais, rusais ir švedais. Pasibaigus karams, septintojo dešimtmečio pabaigoje Affaitati, būdamas vienas svarbiausių Lenkijos karaliaus architektų, buvo įtrauktas į rūmų, bažnyčių ir vienuolynų statybas bei rekonstrukcijas.
Karpowicziaus nuomone, Pažaislio bažnyčioje yra ne Venecijos, bet Tičino ir Lombardijos, t. y. to regiono, iš kurio kilęs Affaitati, architektūros bruožų. Pacas turėjo gerus ryšius su karaliaus dvaru ir glaudžiai su juo bendravusiu Affaitati. Jo samdymas LDK kancleriui būtų kainavęs gerokai mažiau, būtų daug paprasčiau nei pasikviesti architektą iš Italijos, kaip nurodo Kairiūkštytė. Pasak lenkų istoriko, kamaldulių bažnyčia Varšuvoje ir Pažaislio architektūra turi daugybę bendrų bruožų.
„Taigi tiksliai nežinoma, kas buvo pirmasis Pažaislio architektas, – sako Kamuntavičius. – Bet pirmasis žinomas architektas, kuris vadovavo paskutiniajam statybų etapui, buvo Pietro Puttini – tičinietis iš to paties Albogasio miestelio kaip ir Affaitati.“
Pasak Kamuntavičiaus, istorijos šaltiniai nurodo, kad Puttini šeima palaikė glaudžius santykius su Affaitati gimine. Puttini Pažaislyje dirbo jau 1678 metais. 1682-aisiais jis perėmė vadovavimą statybos darbams, mirus jo broliui Carlui Puttini, kuris, kaip manoma, kelerius metus buvo vyriausiasis architektas.
1667 metais padėjus kertinį akmenį, statybos vyko sparčiai, ir nuo 1675 metų prasidėjo vidaus dekoravimas, kuris tęsėsi iki 1690-ųjų. Šiuo laikotarpiu dailininkas iš Florencijos Michaelas Arcangelo Palloni tapė freskas, o tičinietis Giovanni Merli, kilęs iš to paties miestelio, kaip ir abu meistrai Puttini, bažnyčios viduje atliko stiuko dekoracijas.
„Taigi, jei pasitvirtintų Affaitati hipotezė, tai Pažaislyje dirbo visas albogaziečių klanas“, – sako Kamuntavičius.
Minėti albogaziečiai nebuvo vieninteliai Pažaislyje dirbę tičiniečiai. XVIII amžiaus pirmojoje pusėje tarp įvairių tautybių menininkų, dirbusių nuo statybų pradžios, Pažaislyje aptinkamas dar vienas tičinietis – Giuseppe Rossi, kuris 1692–1712 metais baigė tapyti bažnyčios kupolo vidaus freskas, laikomas vienomis gražiausių dekoracijų šioje bažnyčioje.
Kitos LDK vietovės
Kitose LDK vietovėse šveicarų kilmės architektų ir menininkų savo pėdsakų paliko nedaug. Bet jų pasitaikė net ir atkampioje provincijoje. Vienas iš tokių pavyzdžių yra Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia Šiauliuose, baigta statyti 1595 metais, jos architektas – anonimas iš Graubiundeno kantono. Nors pavardė ir nežinoma, bet bažnyčios stilius bei išplanavimas atitinka tenykščių architektų braižą.
Antrasis pavyzdys galėtų būti architekto Antonio Paraccos, kilusio iš Valsoldos prie Lugano ežero, pastatytos bažnyčios Lenkijos ir Lietuvos Livonijos dalyje ir Vilniaus regione, apimančiame dabartinės Lietuvos teritorijos šiaurės rytų ir Baltarusijos šiaurės vakarų dalį.
1750–1775 metais Paracca buvo vienas iš kelių XVI–XVIII amžiaus tičiniecių, kurie su savo šeimomis liko gyventi Abiejų Tautų Respublikoje. Jis buvo vedęs lenkų bajoraitę Malachowską, turėjusią dvarą lenkiškoje-lietuviškoje Livonijos dalyje. Pasak Kamuntavičiaus, yra duomenų, kad vienas jo provaikaitis dalyvavo 1863 metų sukilime ir buvo ištremtas į Sibirą. Iš Tičino ir Graubiundeno menininkų jis LDK pastatė bene daugiausia bažnyčių. Bet archyvuose medžiagos apie jį išliko labai mažai, o daugelis jo kūrinių iki mūsų dienų neišliko.
Protestantų ir politinių emigrantų globėja
Kamuntavičius sako, kad XVIII amžiaus pirmoji pusė yra viena mažiausiai tyrinėtų LDK istorijos atkarpų, todėl ir ryšiais su Šveicarija nesidomėta, nors jie buvo gana įvairūs. Lietuvos, kaip ir Lenkijos, protestantų bendruomenės gaudavo paramos iš Šveicarijos. Lietuvos kalvinistai 1731, 1733, 1754 ir 1756 metais sulaukė paramos iš Berno ir Ciuricho. 1772 metais lietuvių emigrantai Silezijoje dar kartą rinko lėšas Berne. Bazelio kantono archyve yra dokumentų, rodančių, kad ir šis miestas prisidėjo prie protestantų bendruomenių Lenkijoje ir Lietuvoje rėmimo 1731–1735 metais.
Yra žinomos kelios lietuvių kalvinistų išvykos į Šveicariją XVIII amžiuje. 1731 metais Vilniaus kalvinistų bendruomenė ten išsiuntė savo įgaliotą atstovą, LDK kariuomenės dragūnų kapitoną Victorą Albrechtą Wolflingerį, žinomą kaip Lupichius. Jo tikslas buvo panaudojus iš Šveicarijos gautas lėšas pakeisti Abiejų Tautų Respublikos Seimo nuomonę religijos klausimais.
1754 metais Kėdainių kalvinistų gimnazijos rektorius Aleksandras Monkevičius apsilankė Bazelyje, Berne ir Ciuriche. Prasidėjus LDK padalijimams, atsirado ir pirmųjų politinių bendros valstybės emigrantų, kurių likimai vienaip ar kitaip buvo susiję su Šveicarija.
1773 metų pavasari Baro konfederacijos vadovai atvyko į šiaurinės Šveicarijos pasienio miestą Šafhauzeną. Tarp jų buvo Mykolas Jeronimas Krasinskis, Ignacijus Bogušas ir Jonas Mykolas Pacas. 1773 metų lapkričio 26 dieną Lindau mieste jie pasirašė manifestą, protestuodami prieš Lenkijos ir Lietuvos padalijimus. Nuo 1773 metų gruodžio iki 1774 metų gruodžio jie gyveno Liucernoje, paskui išvyko į Avinjoną Prancūzijoje.
XIX amžiaus pradžioje Cuchvilyje, mažame miestelyje prie Soloturno, mirė garsiausias laikotarpio emigrantas Tadas Kosciuška, o šiek tiek vėliau, Rapersvilyje, netoli Ciuricho, dar vienas emigrantas – Vladislovas Plateris – įrengė muziejų, kuris veikia iki šiol. Jame galima apžiūrėti Lenkijos ir Lietuvos istorijos eksponatus.
Šis I. Verbienės interviu su Lietuvos garbės konsulu „Šveicarija atsiveria atkakliesiems” Tičino kantone Gintautu Bertašiumi spausdintas elektroniniame laikraštyje „Verslo žinios”.