Praėjusį savaitgalį žaliuojančių ramunėmis šveicariškų pievų ir bulvių laukų apsuptyje šėliojo pirmoji helvetų šalies istorijoje lietuviška gegužinė.
Tolumoje dzinguliuojant karvių skambalams, o lietuviškam lietui dosniai girdant ištroškusią žemę, po erdviais Zauggenriedo ūkio stogais liejosi lietuviškos melodijos; jaukiai traškant ugnelei, skambėjo juokas, lyg banga gintų bangą šnarėjo pašnekesiai; aguonų ir rugiagėlių puokščių fone šmėkščiojo baltos muselės ir strėlytės, kaukšėjo kojokai ir linksmas stalo teniso kamuoliukas, pažadinę ne tik mažų rankyčių, bet ir vyriškų letenų azartą.
Ant stalų kaip gėlės skleidėsi melionai ir ananasai, rabarbarų lapų guoliuose vartėsi agurkėliai ir pomidorėliai, o vegetarės (!) paruošti šašlykai pranoko visų mėsėdžių lūkesčius, savo svaiginančio aromato debesimi užkloję sodybą.
Penktos valandos ekskursijoje po gražiausių pasaulio blondinių apartamentus keturios dešimtys gegužininkų savo akimis ir ausimis įsitikino, kodėl valgyti kaip kiaulė negražu ir kad nuostabiai rausvas sutvėrimas – naujagimis paršelis – moka žviegti nepakeliamais decibelais.
Audringame šokių sūkuryje decibelų niekas nebeskaičiavo, kaip pašėlę trypė basos raganaitės ir smagūs velniai iki pat saulės laidos, pametinėdami pieninius dantis ir šilkines skareles, o sutemoms nuklojus Berno apylinkes, Šveicarijos lietuviai atsivėrė pasauliui – prilipo prie žydrojo ekrano stebėti Eurovizijos stebuklų, puošė savo šiaudinius patalus ant tamsaus aukšto stogo ir gėrėjosi žvaigždėmis. Jos tą vakarą krito spindinčiais vėsiais lašais ir barbeno į kregždžių lizdais aplipusį stogą, tyliai niūniuodamos lietuviško gegužio romansus….