Š.m. spalio 10 – 12 d. Vilniuje, Lietuvos Respublikos Užsienio Reikalų Ministerija (URM) organizavo trečiajį kasmetinį užsienio savaitgalinių lituanistinių mokyklų mokytojų kvalifikacijos tobulinimo seminarą, į kurį susirinko 52 mokytojai iš 22 valstybių.
Ženevos lituanistiniam darželiui-mokyklėlei „Ratas” seminare atstovavo Lina Beniule, Ciuricho darželiui „Pagrandukas” – Jovita Zamarytė Fink. Seminare taip pat dalyvavo ir ŠLB pirmininkė Jūratė Caspersen.
Seminaro dalyvių laukė įdomi ir įtempta programa.
Pirmąjį seminaro pusdienį mes mokėmės „Kūrybinio rašymo mokymo” su lektoriumi, rašytoju, Nacionalinės premijos laureatu Sigitu Parulskiu ir išbandėmė savo jėgas ir kūrybiškumą atliekant praktinius pratimus. Kūrybinis rašymas yra kilęs iš Amerikos. Jo principas yra minties išlaisvinimas. Galima, tarkim, treniruotis, 10 minučių rašant viską kas šauna į galvą, per daug negalvojant ką rašai, neatitraukiant rankos nuo popieriaus lapo, pasiduodant rašymo magijai. Toks tekstas gali būti tik mankšta arba gali net pasiūlyti tam tikrų minčių, taip gali atsirasti tam tikri vaizdiniai, apčiuopiami segmentai, kurie tampa didesnės temos pradžia. Pradėkite rašyti žodžiais „aš prisimenu”. Tas „prisimenu” išjudina rašytojus iš sąstingio taško, gali nuvesti prie naujos minties, o po to tuos žodžius galima ir išmesti. Mokinius galima įtraukti į kūrybinį rašymą, atliekant su jais įvairius pratimus. Pavyzdžiui, pasiūlius kokią ekstremalią situaciją, galima mokiniams pasiūlyti ieškoti sprendimų, kaip tą situaciją įveikti. Mokiniams duokite užbaigti nebaigtus sakinius, pvz.: Kai durys pagaliau atsidarė….., Niekad apie tai niekam nepasakojau, bet…., Visada žinojau, kad …. ir t.t..
Mūsų darželiams, kuriuos lanko daugiausiai ikimokyklinio amžiaus vaikai, naudinga buvo lektorės Astos Kisielienės, Vilniaus m. psichologinės – pedagoginės tarnybos specialiosios pedagogės ekspertės paskaita apie „Kalbos mokymo metodiką” Lektorė kalbėjo apie didelę skaitymo įtaką kalbos lavinimui, apie vaikų žodyno plėtotę. Ikimokyklinio amžiaus vaikai išmoksta vidutiniškai 10 naujų žodžių per dieną. Žodyno įsisavinimo greitis didžiausias yra mokykloje, kai vaikas pradeda skaityti. Paprastai mes skaitymą laikome savaiminiu procesu. Vaikai dažniausiai išmoksta skaityti per 2 mėnesius. Tik susidūrę su skaitymo sunkumais, pradedame suprasti, koks iš tikrųjų kompleksiškas yra tas procesas. Psichologė pateikė paprastų bei veiksmingų patarimų, kaip įveikti įvairias kliūtis, atsirandančias tame procese. Pvz., pradedant skaityti reikia garsus tarti ne abecėliniu kodu, o taip, kaip skaitome; abėcėlės tvarka (raidžių mokymosi tvarka) mokantis skaityti yra visiškai nesvarbi; mokymuisi skaityti turi būti tinkamas skaitymui amžius, kuris yra labai skirtingas, kai vaikai pradeda domėtis raidėmis; labai svarbi yra pagal vaiko amžių parinkta mokomoji mežiaga; vaikai greičiau išmoksta skaityti didžiosiomis raidėmis; gerai skaitantis vaikas, jei ir nepažįsta visų raidžių, skaitydamas gali jas atspėti; mokymasis turi būti pagrįstas sėkmės principu. Sėkmės pajūčiui patirti reikia pradėti skaityti plonas knygeles su paprastais paveiksliukais. Taip vaikas gali pasidžiaugti perskaitęs visą knygą.
Keletas knygučių, skirtų mokytis skaityti:
– Kisielienė. Labas Raide. Mokausi skaityti. 1 knyga. 3-6 metų vaikams; 2 knyga. 4-7 metų vaikams (pirmokui).
– A. Kiselienė. Rūta ir Lukas. (Plona knygelė pradedančiajam skaityti. Visi žodžiai sudaryti iš atvirų dviskiemenių skiemenų).
– A. Kiselienė. Kas ras pupą?. (2 lygis. Žodžiai su vienu uždaru skiemeniu.).
Taip pat klausemės paskaitos „Apie psichologinius veiksnius renkantis lituanistinę mokyklą“ (lektorė Dr. Asta Zbarauskaitė, Vilniaus m. psichologinės-pedagoginės tarnybos psichologė). Daugelis išvykusiųjų svetur kitoje aplinkoje gerai pritampa ir randa savo vietą, tačiau taip pat svarbu yra išlaikyti savo tapatybę, prisiminti savo šaknis. Norą mokytis lietuvių kalbos lemia daugelis veiksnių,- praktinė nauda, galimybė susikalbėti Lietuvoje su artimaisiais; noras būti išsilavinusiu; noras susirasti draugų; ateities perspektyvos; mokymasis del kitų, kad geriau suprastum kitą kultūrą, artimus žmones; susidomėjimas kalba ir kt.
Antrosios seminaro dienos ryte seminaro dalyviai lankėsi Vilniaus lietuvių namų gimnazijoje (www.lietuviunamai.vilnius.lm.lt), kurioje daugiausiai mokosi iš užsienio atvažiavę lietuviai vaikai. Keletas mokyklos mokinių yra gryni užsieniečiai. Pamokos mokykloje vyksta lietuvių kalba. Tie vaikai, kurie nemoka lietuvių kalbos, vienerius metus jos intensyviai mokosi išlyginamojoje klasėje, o kitais metais jau yra perkeliami į bendras klases. Mokyklos mokiniai laiko tuos pačius egzaminus, kuriuos laiko ir kitų Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai.
Seminaro dalyviams buvo sudaryta galimybė stebėti integruotas pamokas, kaip pvz., Lietuvių kalbos, pasaulio pažinimo ir anglų kalbos pamoka 3 klasėje „Augu sveikas“; Pasaulio pažinimo ir dailės pamoka 3 klasėje „Kam reikalinga oda“, Lietuvių kalba išlyginamojoje klasėje ,,Mano šeima“ ir kt.
Sužinojome, kad Lietuvių namų gimnazijos mokytojai ruošdamiesi pamokoms, naudojasi ne tik metodinėmis knygomis, bet ir metodine medžiaga, esančia internete (www.emokykla.lt (užduotys, filmai, virtuali medžiaga), www.mokiniai.lt, www.pradinukai.lt, www.ikimokyklinis.lt ). Išlyginamojoje klasėje lietuvių kalbos mokiniai mokomi iš Žaros leidyklos vadovėlio, skirto pradedantiesiems:H. Prosniakova, V. Stumbriene. Labas. 1 knyga.
Užsienio lituanistinių mokyklų mokytojus ir Vilniaus lietuvių namų gimnaziją sieja sena draugystė. Ten jau keletą metų vyksta mokytojų seminarai, mokykloje yra įsikūręs Užsienio lietuvių švietimo centras.
Antrosios seminaro dienos popietę seminaro dalyviai aplankė Lietuvos nacionalinį muziejų. Muziejaus ekspozicijose šiuo metu yra vykdomi 3 kultūrinės edukacijos projektai: 1) Lietuva iki Mindaugo; 2) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, didikai, bajorai; 3) Lietuvio namai. Į muziejų, apžiūrėti šių ekspozicijų, nuolat atvyksta įvairaus amžiaus mokinių grupės iš įvairių Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų. Taip mokiniai ne tik iš istorinių vadovėlių pažįsta savo krašto, šalies istoriją, tačiau ir gyvai gali prie jos prisiliesti. Pavyzdžiui, mažieji muziejaus lankytojai gali ne tik apžiūrėti ir paliesti bet ir pažaisti su senoviniais vaikų žaislais, vyresnieji gali apčiupinėti, palaikyti rankose akmens amžiaus ginklus, užsivilkti LDK laikų apdarus, pasipuošti žalvario papuošalais ir t.t. Visi tie liečiami daiktai, tai tiksliai pagamintos autentiškų eksponatų kopijos.
Trečioji seminaro diena prasidėjo Dr. Mirgos Girniuvienės, JAV LB švietimo tarybos narės paskaita apie „Paauglių mokymą Lietuvos istorijos išeivijoje´´. Lektorė pastebėjo, kad pagrindinis uždavinys yra sudominti mokinius Lietuvos istorija. Kaip tai padaryti? Ka daryti, kad vaikas mokydamasis galvotų? Kaip jam padėti ,,ištraukti“ senas žinias iš semantinės atminties ir jas pertvarkyti, įtraukiant naują medžiagą? Į šiuos klausimus atsako lektorė savo paskaitos prezentacijoje www.svietimotaryba.org tinklapio skyrelyje ,,seminarai ir konferencijos“.
Seminaro pabaigoje buvo suorganizuoti seminaro dalyvių pasisakymai. Mes daugiau sužinojome apie lituanistinius darželius ir mokyklėles, veikiančius kitose pasaulio kraštuose, apie jų darbą, problemas ir lūkesčius. Iš tikrųjų lituanistinių mokyklėlių patirtis yra labai skirtinga, jos yra skirtingai organizuojamos, yra skirtingo dydžio ir jas lanko įvairiausio amžiaus mokiniai, pradedant nuo ikidarželinio amžiaus vaikų ir baigiant suaugusiais žmonėmis. Skirtingi yra ir tose mokyklose dirbantys mokytojai. Vieni, lituanistai su aukštuoju išsilavinimu, kurių dalis yra mokyklose įdarbinti ir gauna už savo darbą atlyginimą, o lietuvių kalbos moko remdamiesi atitinkamomis mokymo programomis. Kiti, lituanistinio pedagoginio išsilavinimo neturintys entuziastai, dirbantys laisvanoriškai ir mokytojaujantys taip, kaip patys tai supranta ir sugeba. Pavyzdžiui, Kaliningrado srityje yra įsikūrusios kelios lietuviškos mokyklos, kuriose dirba lituanistai naudodami mokymo programas. Kitaip yra Urugvajuje, kuriame susibūrusi nedidelė lietuvių bendruomenė. Čia jau kelintos kartos išeiviai lietuviai, kurie dar kažkiek moka kalbėti lietuviškai, bando lietuvių žodinės kalbos, kartais ir netaisyklingos, mokyti kitus, ja besidominčius ir norinčius jos išmokti.
Visa ši skirtinga lietuvių kalbos mokymo ir mokymosi patirtis yra labai sveikintina. Visgi džiugu yra girdėti, kad išeivijos lietuviai ne tik patys stengiasi nepamiršti savo kilmės, kalbos ir kultūros, bet nori ją taip pat perduoti savo vaikams ar net anūkams. Tokiuose seminaruose kaip šis, išeivijos mokytojai patiria bendrumo jausmą, įgauna naujos motyvacijos dirbti, pagilina profesines žinias. Nuo kitų metų URM neformaliojo švietimo kuravimo funkciją perduoda Švietimo ministerijai. Tikėkimės, kad ir ateityje bus organizuojami tokie seminarai, o mes ir toliau būsime kviečiami juose dalyvauti.