Šešta valanda ryto, o aš jau sėdžiu traukinyje Bazelis-Liucerna, kad už poros valandų susitikčiau su piligrimu bei režisieriumi Jokūbu Viliumi Tūru, kuris 2010 sausio 5 d. iškeliavo pėsčiomis iš Lietuvos į Ispaniją.
Prieš keletą dienų mūsų bendruomenę pasiekė kelionės koordinatorės Giedrės Aleksandravičiūtės kreipimasis dėl pagalbos piligrimui. Peržiūrėjus jo maršrutą, paaiškėjo, kad Jokūbas per Bazelį neina, tad pas save jo pakviesti negalėjau, o artimiausias miestas, kuriame turėjau galimybę jam suorganizuoti nakvynę buvo Liucerna. Iš pradžių labai apsidžiaugęs dėl pasiūlymo, vėliau piligrimas pranešė, kad nakvynę gavo Liucernos kapucinų vienuolyne. Jis vis dėlto paprašė atvykti į Liucerną.
Iš informacijos, kurią pavyko rasti internete, sužinojau, kad tai – ne pirmoji J.V. Tūro piligriminė kelionė: 2007 m. jis jau keliavo Santiago de Compostela keliu pėsčiomis nuo St. Jeano Piedo de Porto miesto Prancūzijoje (900 km) ir 2008 m. nuo Leono miesto Ispanijoje (300 km). Dar sužinojau, kad ši jo piligriminė kelionė – tai pirmoji projekto „In Via“ dalis, kurios metu vaizdo kamera fiksuojami sutiktų žmonių mintys ir pasisakymai apie Dievą, tikėjimą, meilę, gyvenimo prasmę, laisvę. Antroji projekto dalis – tai filmo kūrimas, pabaigus kelionę ir grįžus į Lietuvą.
Kol nuvažiuosiu į Liucerną, turiu šiek tiek laiko apmąstymams, apie ką su Jokūbu kalbėsiuosi. Ko gi galima paklausti žmogaus, kuris nusprendė atlikti pusę metų truksiančią piligriminę kelionę nuo Vilniaus iki Santiago de Compostelos apaštalo švento Jokūbo keliu, t.y. pėsčiomis nueiti apie 4300 km per maždaug 200 dienų; žmogaus, kuris per savo kelionę sutiko ir kalbino ne vieną dešimtį žmonių, kiekvieną dieną pasakojo kažkam savo istoriją? Kai apie piligrimą iš Lietuvos papasakojau keliems draugams, visų jų pirmas klausimas buvo „Iš Lietuvos į Ispaniją pėsčiomis?“, tada sekdavo galvos palingavimas ir beveik visi jį apibūdindavo tokiais žodžiais „tas žmogus turi būt labai ypatingas“, arba „argi jam neužteko Šv. Jokūbo kelio Ispanijoje ir Prancūzijoje?..“
Sutartoje vietoje jau iš tolo pamatau ateinantį Jokūbą: saulės ir vėjo nugairintas veidas, didžiulė kuprinė ant nugaros, keliautojo lazdos rankose, kiek pavargęs žvilgsnis, nors, turiu prisipažinti, tikėjausi išvysti žymiai labiau išvargusį žmogų – juk jau apie 2000 km nupėdinta! Lyg įspėdamas mano mintis traukinyje, Jokūbas šypteli: „Kiekvieną dieną nauji veidai, nauji miestai ir miesteliai…“ Vėliau, bepusryčiaujant, jis pasakoja apie savo kelionę. Dar Lietuvoje jam teko atsisveikinti su kelionei specialiai pirktais batais, nes jie buvo per sunkūs. Lenkijoje, siaučiant pūgai, kelionė buvusi nepaprastai sunki, ne vien tik dėl šalčio ir sniego, bet ir dėl to, kad teko eiti automagistralėmis ir kiekvieną kartą, priartėjus automobiliams, bristi į pusnis. Šį kelionės etapą jis apibūdino, kap vieną iš sunkesnių, nors kita vertus, daug išbandymų dar laukia ir kelionėje per Šveicariją, ir Prancūziją, nes čia labai daug piligrimų ir būna sunkoka gauti nakvynę vienuolynuose. Piligrimas prasitaria, kad jį labiausiai kelionėje liūdina tai, kad daugumoje vienuolynų Vokietijoje ir Šveicarijoje iš pradžių niekas netiki, kad jis pėsčiomis atėjo iš Lietuvos, tik po pokalbių ir parodžius savo piligrimo knygelę su antspaudais bei Vilniaus vyskupų ir kunigų rekomendacijas, jis priimamas nakvynei. Užklaustas, apie kelionės motyvus ir pasiryžimą eiti iš Lietuvos pėsčiomis, Tūras papasakoja, kad tokiai ilgai kelionei ryžosi dėl to, kad šie metai yra šventieji metai, kadangi liepos 25 d., Šv. Jokūbo diena yra sekmadienį. Tradicija eiti nusilenkti Apaštalo Jokūbo palaikams iš savo namų yra žinoma dar iš viduramžių. Taip keliavęs iš Vilniaus ir įžymusis LDK didikas Jurgis Radvila.
Dar vienas svarbus kelionės motyvas, buvęs piligrimo išgijimas po sunkios galvos operacijos: jam grėsė visiškas arba dalinis paralyžius, apakimas arba apkurtimas. Ši kelionė yra padėka Dievui, kad liko gyvas ir sveikas. Jokūbas papasakojo, kad piligriminės kelionės jį suvedė su jo žmona Jurga – jie kartu ėjo 2008 m. Dabar pora augina 4 mėnesių dukrytę. Žmona pritaria šiam Jokūbo projektui, nors tai didelis išbandymas ir jai pačiai, mat likusi namuose, ji ne tik turi rūpintis dukra, bet koordinuoti, tikslinti maršrutą. Pasiruošimas kelionei užtrukęs apie 2 mėnesius. Svarbiausia pasiruošimo dalis buvo moralinis nusiteikimas – mintimis Jokūbas jau nuėjo visą 4000 km atstumą. Daug pastangų reikėjo įdėti ir ieškant rėmėjų.
Pokalbio metu, aš vis dar tebesistebiu, kaip galima išverti tokį krūvį, dienų dienomis eiti ir dar neštis apie 10 kg sveriančią kuprinę. Tokį aprašymą buvau radusi internete. Kuprinė sverianti dvigubai daugiau, patikslina mane Jokūbas. Vien vaizdo kamera sverianti apie 3 kg, o kur dar būtiniausi kelionės daiktai, vitaminai, vaistai ir kt. Jis tebesineša ir žieminę striukę, nes jei oras atšaltų, be jos negalėtų niekaip išsiversti. Eidamas jis remiasi į lazdas, taip perkeldamas dalį svorio į rankas. Didžiausia apkrova visgi tenka kojoms, sąnariams ir nugarai. Jokūbas pasakojo, kad kiekvieną rytą jį kankina pėdų skausmai. Per dieną piligrimas nueina iki 25-30 km. Tokiam atstumui jam prireikia iki 6 val, o kartais ir žymiai ilgiau.
Vaistinėje papildžius būtiniausių vitaminų, vaistų, saulės kremo atsargas, einame palei Kapellbrūcke ir kalba nukrypsta apie tikėjimą, religiją, skandalus, šiuo metu drebinančius visą Europą. Jokūbas dėsto savo mintis apie žmogaus gyvenimą, kurio pamatu turėtų būti tiesa ir meilė artimam. Neslėpdamas papasakoja ir apie savo gyvenimo paklydimus, mat būdamas laisvu menininku neišvengė ir bohemiškojo gyvenimo paklydimų Pasakoja apie piligriminėse kelionėse sutiktus žmonės ir jų likimus…
Nors rytas buvo saulėtas ir galima buvo tikėtis gražios dienos, besikalbant dangus niūksta ir pradeda kristi pirmieji lietaus lašai. Laikas atsisveikinti ir kiekvienam eiti savo keliu. Palinkiu Jokūbui gero kelio bei laimingai po kelionės grįžti į Lietuvą ir skubu į traukinių stotį. Po kelių minučių, jau sėdėdama šiltame traukinyje, vėl negaliu patikėti, kad tikrai ką tik kalbėjausi su žmogumi, pasiryžusiu siaučiant pūgoms, lyjant lietui ir kepinant saulei pėsčiomis nueiti iš Lietuvos į Santjago de Kompostelą.
P.S. Piligrimo kelionės koordinatorė Giedrė Aleksandravičiūtė parašė, kad „tolesnis kelias nusimato su piligrimų nakvynės ir maitinimo centrais, kurie yra mokami. Dėl to prašome pagal galimybes paremti šio sumanymo įgyvendinimą: asmeninė Jokūbo Viliaus Tūro sąsk.Nr.: LT16 7300 0100 7853 0677 . Ją papildyti siūlome tik privatiems asmenims. Jeigu atsirastų didesnis rėmėjas – parašytume prašymą ar sudarytume sutartį dėl paramos projektui, kurį dalinai finansuoja LR Kultūros ministerijos Kultūros rėmimo fondas. Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie iki šiol darbais ir lėšomis prisidėjo prie šio projekto ir tiems, kurie dar prisijungs.”
Nuotraukoje – piligrimo knygelė. Šios ir viršutinės nuotraukų autorė – Virginija Siderkevičiūtė.
.