Tiksliai suskaičiuoti už Lietuvos ribų gyvenančius lietuvius praktiškai neįmanoma. Įvairių institucijų pateikiami duomenys, kiek žmonių iš Lietuvos svetur išvyko ieškoti geresnio gyvenimo vien per pastaruosius penkerius metus, labai skiriasi.
Toli gražu ne visi naujieji emigrantai dairosi vietinės lietuvių bendruomenės. Dažniausiai, ypač pirmaisiais emigracijos metais, visas dėmesys skiriamas materialiniam įsitvirtinimui. Kukliausiais paskaičiavimais, už Lietuvos ribų gyvena kiek daugiau nei 1,5 milijono lietuvių. Tačiau tikėtina, kad realus skaičius siekia net apie 2 milijonus. Taigi, ne Lietuvoje gyvena apie trečdalį tautos ir, panašu, šis santykis vis didėja užsienio lietuvių naudai.
Tarpukariu lietuvių emigrantų skaičius buvo keliasdešimt kartų mažesnis. Nepaisant to, tiek tuometinė Lietuvos valdžia, tiek iškiliausi intelektualai buvo įsitikinę, kad užsienyje gyvenantys lietuviai yra labai svarbus potencialas, nuo kurio nemaža dalimis priklauso Lietuvos stiprybė. O kaip yra šiandien? Prie šio klausimo dar grįšiu – Lietuvos valdžios požiūris į užsienyje gyvenančius lietuvius yra labai svarbi tema. Ypač, kai Vilniuje toks svarbus įvykis, kaip Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XIII Seimas.
PLB Seimo posėdžiai prasidėjo trečiadienį ryte LR Seimo III rūmų konferencijų salėje. Darbus numatoma baigti iki penktadienio vakaro. Tačiau, pirmiausia, svarbu plačiau paaiškinti, kas yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, kodėl ji kas trejus metus rengia seimus ir kas juose paprastai svarstoma.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenė – lietuvybės tvirtovė
Šviesaus atminimo Vaiva Vėbraitė apgailestavo, jog šiandien ne tik Lietuvoje, bet ir net užsienyje gyvenantys lietuviai labai menkai žino, kada ir kodėl susikūrė Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB), kokius žygius ji yra atlikusi. V. Vėbraitės įsitikinimu, PLB įsikūrimui ir istorijai turi būti atrasta vietos mokykliniuose vadovėliuose. Iš tiesų, tokiais atvejais nereikėtų stebėtis, jog net nemaža dalis politikų, išgirdę, kad Vilniuje posėdžiauja PLB Seimas, nustebę tik gūžčioja pečiais, o užsienio lietuvių diskusijos trečiadienį sudomino tik vieną LR Seimo narį.
Dabartinės PLB ištakų galima dairytis į tarpukarį. 1932 metais Kaune buvo įsteigta valstybės remiama visuomeninė organizacija „Draugija užsienio lietuviams remti“. Ji siuntė vadovėlius, organizavo kursus mokytojams, kvietėsi užsienyje gyvenančius lietuvius menininkus bei sportininkus, leido žurnalą „Pasaulio lietuvis“. 1935 metais Kaune buvo sušauktas pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas. Tuomet į jį susirinko keturiolikos kraštų atstovai. Deja, sovietinė okupacija ir II Pasaulinis karas skaudžiai kirto Lietuvai ir čia puoselėtoms iniciatyvoms. Kita vertus, beveik šimtas tūkstančių lietuvių per neramumus pasitraukė iš Lietuvos ir buvo nuo jos atskirti geležine uždanga.
1949 metais birželio 14 dieną VLIK`as paskelbė ypatingai svarbų dokumentą, kuris iki šiol yra svarbus kelrodis užsienyje gyvenantiems lietuviams – Lietuvių Chartą, kurioje išreikštas tikėjimas ir ištikimybė Lietuvių Tautai ir Valstybei. Dar po devynerių metų -1958 metų rugpjūčio 28 – 31 dienomis – Niujorke posėdžiavo PLB I Seimas, kuris priėmė PLB Konstituciją ir išrinko pirmąją PLB valdybą. Nuo to laiko įvyko net dvylika PLB Seimų. 1997 metais pirmą kartą susirinkta Vilniuje ir nuo to laiko visi PLB Seimai vyksta Tėvynėje.
PLB XIII Seimo dalyviams primindamas istorijos vingius, Algimantas Gečys citavo labai prasmingus vieno iš PLB įkūrimo iniciatorių kunigo Mykolo Krupavičiaus žodžius: „Atskira plyta yra nereikšmingas dalykas, tačiau kai plytos sudedamos tam tikra tvarka ir dar sustiprinamos rišamąja medžiaga, jos tampa tvirtu statiniu. Tą patį galima pasakyti ir apie po pasaulį pasklidusius lietuvius. Kol lietuvio su lietuviu nejungia lietuvių bendruomenės organai, tol tokie lietuviai tėra tokia plytų krūva, iš kurios kiekvienas prašalaitis gali naudotis. Tik tada, kai viskas sutvarkoma į savos bendruomenės pastatą, iš palaidų lietuviškų plytų krūvos turėsime pasistatę savajai lietuvybei tvirtovę“.
Iš tiesų, PLB tapo ne tik svarbia atrama po pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams, kurie norėjo išsaugoti lietuvybę, tačiau taip pat ir tikra tvirtove mūšyje už Tėvynės nepriklausomybę. Užsienio lietuvių indėlį Laisvės byloje sunku pervertinti. Vargu, ar šiandien galėtume didžiuotis, jog veikia kiek mažiau nei du šimtai lituanistinių mokyklų, leidžiami daugiau nei pusė šimto periodinių leidinių bei keliasdešimt radijo stočių lietuvių kalba už Lietuvos ribų, jei užsienio lietuviai nebūtų išmintingai susiorganizavę. Na, o to atkaklumo, su kuriuo buvo puoselėjama lietuvių kalba ir lietuviški papročiai toli nuo Tėvynės, galima tik pavydėti ir pasimokyti. Ne tik Lietuvoje gyvenantiems, bet ir naujajai emigrantų bangai.
A. Gečo tvirtinimu, svarbus PLB bruožas visą laiką buvo šios organizacijos demokratiškumas. Ji nerūšiavo lietuvių į geresnius ir prastesnius. Kiekvienas užsienyje gyvenantis lietuvis, jei tik jis įvardija save lietuviu, gali priklausyti PLB. Šia prasme PLB galima vadinti ir tam tikra demokratijos mokykla.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, PLB priklausė devyniolikos kraštų lietuvių bendruomenės. Absoliuti dauguma užsienio lietuvių tuo metu gyveno JAV. Nuo to laiko situacija gerokai pasikeitė. Nors ir šiandien JAV lietuvių bendruomenė išlieka didžiausia, tačiau sparčiai daugėja įvairiose Europos valstybėse gyvenančių lietuvių. Per pastaruosius trejus metus įsteigtos lietuvių bendruomenės penkiose Europos valstybėse: Suomijoje, Liuksemburge, Portugalijoje, Ispanijoje ir Islandijoje. Šiuo metu veikia 41 krašto lietuvių bendruomenės, dar dvi – Meksikoje ir Egipte – kuriamos. Kai jos įsikurs, galima bus sakyti, kad PLB aprėpė visus pasaulio žemynus.
Ar reikia Lietuvai lietuvių?
Taigi, trečiadienį Vilniuje posėdžiauti pradėjo tikrai labai svarbi mūsų tautai organizacija, kurios reikšmė, panašu, artimiausiu metu turėtų tik didėti. Jei tik PLB pavyks kūrybingai ir harmoningai apjungti labai skirtingoje politinėje, socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje gyvenančių lietuvių interesus ir neįsivelti į kartų konfliktą pačios organizacijos viduje. Pažvelgus į PLB Seimo dalyvius, į akis krenta ryškus kontrastas tarp veržlaus jaunimo, turinčio daug idėjų, energijos, bet mažai bendruomeninio veikimo patirties, ir pagyvenusių žmonių, visą gyvenimą paaukojusių savo Tėvynės gerovei ir jaučiančių moralinę teisę reikalauti, kad jų balsą išgirstų taip pat ir Lietuvos valdžia. Veržlumas ir išmintis gali tapti puikiu lydiniu. Aišku, galimas ir daug liūdnesnis scenarijus, kai „veteranai“ ir „geltonsnapiai“ neberanda bendros kalbos ir nustoja tarpusavyje diskutuoti.
Teisę dalyvauti PLB XIII Seime turėjo 183 delegatai. Prasidėjus pirmajam posėdžiui paaiškėjo, jog prisiregistravo 136, t. y. daugiau nei pusė. Pagal PLB Seimo Konstituciją, tai reiškia, kad susirinkimas teisėtas ir gali visavertiškai dirbti.
Pirmoji Seimo darbo sesija prasidėjo monsinjoro Gintaro Grušo invokacija. Jis perdavė Vyskupų Konferencijos sveikinimus bei paragino kiekvienoje veikloje nepamiršti maldos svarbos. Pasak kunigo, dažnai būna, jog keblioje situacijoje reikia ypatingos išminties, maldos dvasios ir, regis, neįveikiamos problemos išsisprendžia. Svarbu, jog po pasaulį išsibarstę lietuviai neprarastų ryžto ir toliau dirbti bei aukotis Dievui ir Tėvynei. Užsienio lietuviai yra labai daug ką padarę savo Tėvynei, tačiau jų indėlio į bendrojo gėrio perspektyvos stiprinimą labai reikia ir šiandien. G. Grušas taip pat priminė, jog ilgą laiką parapijos buvo lietuvių bendruomenių židiniai. Deja, dabar daug parapijų ištuštėjo, labai trūksta lietuvių kunigų, kurie darbuotųsi užsienyje. Situacija sudėtinga, tačiau kartu ji leidžia išsiskleisti pasauliečių iniciatyvumui. Pasak G. Grušo, subrendo laikas, kai lietuvių bendruomenės turi ne tik puoselėti lietuvybę, bet kartu imtis iniciatyvos skelbti Dievo Žodį ir dalintis tikėjimu.
Išrinktąją prezidentę Dalią Grybauskaitę PLB Seimas sutiko ovacijomis. Šios politikės, kuriai tikrai pakanka rūpesčių prieš inauguraciją, apsilankymas renginyje tikrai pamalonino susirinkusiuosius. Taip pat suteikė vilčių, jog iš savotiško mirties taško pajudės ir kai kurių skaudžių problemų sprendimas. Pavyzdžiui, dvigubos pilietybės ar glaudesnio Lietuvos valdžios ir PLB bendradarbiavimo klausimai.
D. Grybauskaitė savo trumpą sveikinimo kalbą pradėjo padėka visiems užsienio lietuviams, iš kurių, pasak jos, galima tik pasimokyti taip mylėti savo Tėvynę. Išrinktoji Prezidentė teigė, jog jai, kaip valstybės vadovei, labai reikės kiekvieno lietuvio paramos. D. Grybauskaitė patikino, kad ji yra ir išliks atvira dialogui, siūlymams ir visomis išgalėmis sieks, jog, nepaisant visų iššūkių, būtų išsaugota lietuviška tapatybė ir kalba.
Sveikinimo kalbas susirinkusiems taip pat pasakė Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas ir Užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas. Po mandagių reveransų susirinkusiems, politikai išskubėjo spręsti svarbesnių klausimų. Deja, Lietuvos politikus užsienio lietuvių diskusijos, panašu, pradeda dominti tik artėjant eiliniams rinkimams. Tik krikščionis demokratas Paulius Saudargas klausėsi PLB Seimo eigos. Kitus LR Seimo narius galima buvo pamatyti nebent pro praviras Konferencijos salės duris.
Lietuvos valdžios keičiasi, o kiek atsainus požiūris į užsienio lietuvius išlieka. Kažkodėl nenorima suprasti, jog PLB nėra įkyrus prašytojas, kuris vis kažko prašo dėl savęs, bet veikiau labai svarbus dialogo partneris, kurio sukaupta patirtis galėtų labai praversti taip pat ir dabartiniu ekonominiu sunkmečiu.
Kaip pastebėjo viena iš kalbėtojų Liūda Rugienienė, jei dabartinės tendencijos nesikeis, tai netrukus kalbėsime apie tai, kaip išlaikyti lietuvišką kultūrą ir tapatybę ne tik užsienyje, bet ir pačioje Lietuvoje. L. Rugienienė nerimavo, jog šiandien per mažai kalbama apie demografines tendencijas Europoje, apie tai, kad čia palaipsniui musulmonai išstumia krikščionis. Lietuviai gimdo per mažai vaikų, idant galima būtų užtikrinti tautos gyvybingumą.
Kaip puoselėti kalbą ir kultūrą ypač sudėtingomis sąlygomis galima tikrai daug ko pasimokyti iš lietuvių bendruomenių užsienyje. Svarbiausia, jog tik būtų noras.
Dialogas su Lietuvos valdžia – vienas iš svarbiausių PLB XIII Seimo darbotvarkės klausimų. Kita pamatinė tema – bendruomenių bendradarbiavimas ir lietuvybės puoselėjimas sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.
Komisija su daug klaustukų
Po Seimo rinkimų susiformavus naujai Vyriausybei Lietuvoje, pradėta reformuoti institucijas, per kurias bendradarbiaujama su PLB. Užsienio lietuviai jau seniai kalbėjo apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento reorganizaciją. Tikrai nėra normalu, kai tautinių mažumų ir užsienio lietuvių reikalai sprendžiami toje pačioje institucijoje. Deja, pradėta reorganizacija PLB tenkina tik iš dalies. Nors siekta, jog būtų sukurtas atskiras Užsienio lietuvių reikalų departamentas prie Vyriausybės, tačiau Lietuvos valdžia nusprendė TMID`o funkcijas perduoti Užsienio reikalų ministerijai, o prie Vyriausybės sukurti Užsienio lietuvių reikalų komisiją, kuriai vadovauja Premjeras. Pusė šios komisijos narių deleguoja LR Vyriausybė, pusė atstovų iš PLB.
Beje, PLB Seime kilo karštos diskusijos dėl to, jog PLB atstovus į komisiją išrinko PLB Valdyba, be išsamesnių konsultacijų su visais kraštais. PLB Valdybos pirmininkė Regina Narušienė teigė, jog Valdybai teko labai greitai apsispręsti, nes LR Vyriausybė atstovus reikalavo pateikti per trumpą laiką. Į šį paaiškinimą replikuota, jog nėra normalu, kai politikai kelia tokius reikalavimus, spaudžia PLB. Esą tai tik parodo, jog į PLB žvelgiama kaip į nelygiavertį partnerį.
R. Narušienė sutiko, kad ateityje būtina suformuluoti taisykles, kaip būtų atrenkami PLB atstovai į ULRK. Kita vertus, ji teigė, jog komisijos veikla ir perspektyvos tiek neapibrėžtos, jog šiandien dar nėra prasminga aiškintis, kas geriausiai galėtų joje atstovauti PLB interesus. Pasak R. Narušienės, kai bent kiek paaiškės komisijos darbo pobūdis, bus priimti jos nuostatai, tada bus galima grįžti prie šio klausimo ir PLB. Dabar gi esą nėra garantijų, ar komisija išliks, jei, pavyzdžiui, pasikeis Ministras Pirmininkas. R. Narušienė taip pat atkreipė dėmesį, jog išsamiau šį klausimą bus galima svarstyti liepos 9 dieną, kai apie tai Seimo delegatams kalbės V. Ušackas.
PLB misija ir lietuvybės puoselėjimas užsienyje
„Dvigubos pilietybės ir santykių su Lietuvos valdžia struktūravimo klausimai labai svarbūs, tačiau yra ir daugiau klausimų, kuriuos šiandien turime kelti. Pavyzdžiui, jau dabar akivaizdu, kad mažės Lietuvos Vyriausybės parama užsienio lietuvių bendruomenėms – kaip veiksime naujomis sąlygomis? Solidarumo mokesčio vargu ar pakaks. Kaip užsitikrinti finansinį pagrindą?“ – susirinkusiuosius provokavo Leonas Narbutis. Pasak jo, prieš trejus metus patvirtintos labai gražios PLB misija ir vizija. Neginčytinai svarbu išlaikyti ir ugdyti lietuvybės dvasią, tačiau nepakanka vien apie tai kalbėti, bet reikia galvoti apie konkrečias įgyvendinimo priemones, įvertinti aplinkybes, kuriomis teks veikti.
Kiek gaila, kad dėl laiko stokos diskusija šia kryptimi nebuvo išplėtota. Neabejoju, jog prie L. Narbučio pasisakymo minčių PLB dar ne kartą turės grįžti. Viliuosi, jog dar šiame PLB Seime. Taip pat teks iškelti klausimą – kaip kalbėti taip, jog išgirstų kuo daugiau žmonių? Nes, deja, labai dažnai PLB diskusijos tampa, vieno iš dalyvio taikliu pastebėjimu, pamokslavimu saviems.
Susirinkusius provokavo ir Dalia Henke, kuri iškėlė klausimą, ar PLB negalėtų priklausyti ir nelietuviai, kurie simpatizuoja Lietuvai ir nori prisidėti prie jos klestėjimo. Pasak Vokietijoje gyvenančios lietuvės, kartais nelietuvis yra daug lojalesnis Lietuvai nei daugelis lietuvių. Toks pasiūlymas susilaukė gana griežtos kritikos. Baltarusijoje gyvenantis Alfonsas Augulis atkreipė dėmesį, jog PLB vienija būtent lietuvius. Jai priklausyti gali kiekvienas, kuris save suvokia kaip lietuvį. Lietuvai simpatizuojančių nelietuvių telkimas – tai jau kitų organizacijų reikalas. Tokios organizacijos esą būtų labai naudingos, tačiau jų neverta painioti su PLB.
Demokratijos žiedai ir spygliai
Jau pirmą PLB Seimo dieną galėjome įsitikinti, jog tai demokratiška organizacija. Ginčai dėl procedūrinių dalykų ir reglamento gerokai viršijo jiems darbotvarkėje numatytą laiką. Nežinia, ar demokratija visada yra veiksmingiausias sprendimų priėmimo būdas, tačiau, kaip pabrėžia demokratijos teoretikai, ji leidžia išvengti didelių nuklydimų.
Tarsi suprantamas susirinkusių noras kuo daugiau laiko skirti diskusijoms. Tuo tikslu buvo sutrumpintas pranešimų laikas. Tačiau graži intencija išsamiai diskutuoti liko neįgyvendinta vien dėl to, kad ginčai dėl reglamento ir Valdybos rinkimų tvarkos užsitęsė tiek, jog paskui vos ne vos užteko laiko ir sutrumpintiems pranešimams.
Daugiausia aistrų sukėlė klausimas – ar Reglamente turi būti fiksuotas Valdybos narių skaičius ir kokiu būdu jie turi būti renkami. Ar kandidatai turi būti siūlomi spontaniškai, ar verta balsuoti už „komandų“ sąrašus. Nugalėjo demokratinis impulsas ir nuspręsta, jog kuo daugiau laisvių ir teisių turi būti suteikta PLB Seimo delegatams.
Klausantis diskusijų apie Reglamentą, galima buvo išgirsti ir tam tikrų tarpusavio nepasitikėjimo gaidelių. Kita vertus, opozicijos, jei tik ji konstruktyvi, egzistavimas yra kiekvienos demokratiškos organizacijos bruožas. Svarbiausia, jog abejonės būtų išsakomos viešai, o ne peraugtų į slaptą priešiškumą, griaunantį organizaciją iš vidaus.
Visos ataskaitos patvirtintos
PLB Seimas išklausė ir patvirtino Valdybos pirmininkės Reginos Narušienės, PLB Jaunimo sąjungos valdybos pirmininko Stasio Kuliavo, Garbės teismo pirmininko Algio Rugieniaus ir Kontrolės komisijos pirmininko Algimanto Gečio pranešimus. Klausimų pranešėjams buvo nemažai. Pavyzdžiui, priekaištauta, jog į jaunimo Kongresus susirenka santykinai nedaug narių ir nustatomi pakankamai dideli dalyvio mokesčiai. Šį priekaištą gana taikliai atrėmė S. Kuliavas, pareikšdamas, kad tikrai ne susirinkusiųjų skaičius yra svarbiausia. Esą ir PLB Seimo darbe dalyvauja mažiau nei du šimtai delegatų, tačiau tikrai nereiškia, kad tai nesvarbus renginys. Jis pabrėžė, jog jaunimo ugdymas, įtraukimas į bendruomeninę veiklą – labai sudėtingas ir ypač svarbus uždavinys. S. Kuliavui antrino ir kiti delegatai: „Jei nebus jaunimo, tai PLB neturi perspektyvų. Turi būti įtrauktos visos kartos, turi vykti natūralus atsinaujinimas.“
R. Narušienei daugiausia klausimų teko dėl jau minėtos Užsienio lietuvių reikalų komisijos. Taip pat priminta ir PLB Fondo problema. Šis Fondas neseniai paskelbė apie savo veiklos pabaigą. Pasak R. Narušienės, ji bandė įkalbėti Vytautą Kamantą atšaukti šį sprendimą, tačiau nesėkmingai. Ji taip pat apgailestavo, kad PLB nepavyko gauti jokios Fondo ataskaitos.
A. Gečys pristatė kiek platesnį problemos kontekstą. Pasak jo, apie 1996 metus PLB Fondui buvo suteiktos ypatingos teisės turėti savą Direktorių Tarybą, kurios narius Fondas pats skyrė. Ilgainiui Fondas visiškai atsiskyrė nuo PLB ir tapo jam nepavaldus. Dabar esą situacija tokia, kad PLB neturi teisinių priemonių kaip nors paveikti Fondą. Kartu A. Gečys išsakė tvirtą įsitikinimą, jog V. Kamantas yra labai sąžiningas žmogus ir tikrai nei vienas Fondo centas nebuvo išvaistytas. Fonde buvo Valdovų rūmams suaukoti pinigai. Jie perduoti Lietuvai. Taip pat Fonde buvusios lėšos perduotos Lietuvių Fondui, o likusi nedidelė suma skirta likvidavimo išlaidoms.
Pranešimų- ataskaitų už per trejus metus nuveiktą veiklą patvirtinimas simboliškai užbaigė vieną PLB istorijos puslapį. Koks bus naujasis – pamatysime. Viliuosi, kad per dvi ateinančias dienas bus sudėliotos gairės ir išdiskutuota, kaip pasiekti, jog per artimiausius trejus metus būtų nuveikta bent jau nemažiau.
Ketvirtadienį PLB Seime bus svarstomi aktualūs Lituanistinio švietimo ir bendruomenių archyvų klausimai, aptariamos sielovados lietuvių bendruomenėse problemos. UR ministras V. Ušackas pristatys TMID`o pertvarkos projektą, bus kalbama apie finansinę PLB situaciją, „Pasaulio lietuvio“ leidybą. Gabrielius Žemkalnis pristatys savo viziją dėl PLB atstovybės Lietuvoje prasmingumo, bus svarstoma, kaip veiksmingai spręsti vidaus ginčus PLB ir kaip plėsti bendradarbiavimą su Lietuvos visuomeninėmis organizacijomis. Darbotvarkė turininga ir labai plati, kad tik nepritrūktų konstruktyvumo ir laiko visiems numatyiems darbams nuveikti.