Šį sekmadienį „Rate“ siautė karnavalas, gali būti, linksmiausia šventė per visą mokyklėlės istoriją.
Kažkodėl tradiciškai į Užgavėnių šventę „Rate“ susirenka rekordiškai mažai lankytojų. Ne išimtis ir šie metai, tačiau šiemet skirtumas buvo tas, kad šventė įvyko ir buvo nepaprastai linksma! Už tai dėkoju čigonių persiregėlių būriui: Kristinai, Gaivilei ir Jolantai!
Šventę pradėjome ramiai, žiūrėjome puikiai kolegės iš Barselonos Solveigos Stankėvičiūtės paruoštą Powepoint prezentaciją apie Užgavėnes ir aptarinėjome sudedamąsias šventės dalis, kaukes (velnius, raganas, ožius ir t.t.), personažus (morę, lašininį su kanapiniu), papročius (persirenginėjimą, šokimą, dainavimą, triukšmavimą, jojimą, važinėjimą rogėmis) ir jų reikšmes.
Po to patys iš popierinių lėkščių darėme kaukes. Net nustebau, kokie vaikai išradingi. Su minimaliomis priemonėmis tokių grožybių padarė. Pasidarę kaukes, pasidėjome į šoną tolesniam gasdinimui ir ėmėme šokti linksmąją „Meškutę“. Juk reikėjo pašokinėti ir žemę padrebinti, ją iš miego prikelti, kad ji nepavėluotų akių prasikrapštyit ir suskubtų auginti žoles, gėles ir visas kitas gėrybes.
Vos išmokome šokti, o čia gi užgriuvo persirengėliai, baisiai išdykusių raganų šutvė. Kai kam juokinga, o kam ir ne. Baisu, kai mamos nepažįsti, nors ji ir kalba mamos balsu. Čigonkos tuoj puolė pinigų prašinėti, burti, daiktus nukniaukinėti. Vėl, kai kam juokas, o kai kam ašaros, kai mylimiausias meškutis atsiduria čigonės čiuprynoj gali net graudu pasidaryti.
Prašė čigonės visko, taip pat ir blynų, bet mes už dyką nieko nedavėme, turėjo pradžioje su mumis pašokti. Išmokėme jas „Meškutę“, po to „Oirą“ ir, žinoma, linksmuosius „Blynus“. O toliau, kaip gi be Lašininio ir Kanapinio kovos? Aprengėme personažus, apsibrėžėme ratą, įdavėme kovos įrankius pagalves ir paleidome abu į mūšį, patys visa gerkle šaukdami: „Žiema, žiema, bėk iš kiemo, jei ne bėgsi, išvarysim, su botagais išbaidysim!“ Kanapinis sėkmingai Lašininį išstūmė iš rato ir mūšį kartojome dar begales kartų (vaikams smagu mamas nugalėti, nors kartą per metus).
Pasikūlus reikėjo dar vagilkų čigonių pavogtus daiktus išsipirkti. Ko tik nedarėme, ir eilėraščius deklamavom, ir varlėm kurkėm, ir pilvo šokį šokom, ir kiaulėm žviegėm, ir „Šiaudų batus“ šokom. Vos vos išsikaulijom savo meškučius, segtukus ir žiedus.
Vistiek po to teko blynų duoti, nors pačios mamos-čigonės jų buvo ir prikepusios, tik viena, kuri išvakarėse roko koncerte dūko, lupo iš pakelių pirktinius. Gerai, kad buvo, kas ją pašiepia. Kitais metais mielinių iškeps!