Ričardo Gavelio kūrybos vakaras

gavelisPirmasis šių metų literatūros klubo vakaras buvo skirtas R.Gavelio kūrybai bei 2007-aisiais leidyklos „Tyto alba“ išleistai atsiminimų apie rašytoją bei jo kūrybos analizės straipsnių knygai „Bliuzas Ričardui Gaveliui“. Kviečiame paskaityti įspūdžius iš šio vakaro.

Vilijos Bischoff apmąstymai vakaro tema:

Nors intelektuąlujį R.Gavelį eiliniam žmogui labai sunku “įkąsti”, bet reikia pripažinti, kad jis buvo neeilinis rašytojas. Sakoma, kad talentingi menininkai yra tie, kurie dažnai patys to nežinodami, pataiko į laiko dvasią arba nujaučia laiko dvasią į priekį. Dėl to dažnai jie lieka tuo metu nesuprasti.Toks buvo tapytojas V.van Gogh, rašytojas M.Bulgakovas, M.K.Čiurlionis, o vėliau – J.Ivanauskaitė.

Prie tokių nesuprastų menininkų priskirčiau ir R.Gavelį.Ko gero, pats to nežinodamas, jis buvo postmodernizmo pradininkas Lietuvoje. Jis, skirtingai nuo daugelio lietuvių rašytojų, nebuvo “agrarininkas”, aprašantis lokalinės reikšmės problemas. Jis buvo “globalininkas”: jo paliestos problemos aktualios ir šiais – globalizavimo – laikais, ir ne tik Lietuvoje.

Ričardas Gavelis labai vaizdžiai aprašo asmenybės suniveliavimo, pavertimo paklusniu robotu procesą. Sovietinės sistemos nuasmenintus žmones jis vadina “kanukais” – žmonėmis su iškastruotomis smegenimis. Jie jam primena parazitiškus balandžius bukomis akimis.
R.Gavelio knygos – labai pesimistiškos, nes jis nematė išeities iš tos padėties.

Norėčiau R. Gavelį palyginti su kitu sovietmečio rašytoju – kazachstaniečiu Chinghiz Aitmatovu. Tik jis vadino sovietinės sistemos nuasmenintą žmogų ne “kanuku”, o “mankurtu”. Taip pat J. Ivanauskaitė savo knygoje “Placebas” vaizdžiai aprašo paslaptingą sistemą, viską matančią ir naikinančią jai nepaklususius.

Ričardas Gavelis savo knygoje “Vilniaus džiazas”su fiziko tikslumu aprašo valdymo sistemų tipus. Jis tam panaudoja psichologijos terminus. Šis aprašymas labai įdomus ir originalus:

Isterinis tipas būdingas jaunoms valstybėms, kai jos neatskiria svajonių nuo realybės. Šiam tipui galima priskirti Lietuvą.
Psichasteninis tipas – tai tipas, kuriam labai sunku priimti bet kokius sprendimus, jam maloniausia laikytis kokio nors sustabarėjusio ritualo.Tokios valdymo sistemos prigyja ramaus temperamento šalyse, kur vertinams darbštumas, nuoseklumas. Tokia yra, pavyzdžiui, Šveicarija.
Maniakinis tipas – tai despotiška ir dogmatiška valdžia, kovojanti su tariamu blogiu. Ji atsiranda ten, kur i valdžią ateina religiniai fundamentalistai, marksistiniai režimai.
Paranojinis tipas – kuris visiškai nesiskaito su realybe, kuris pasauli skirsto į “mes” ir “jie”.Tokia valdžia yra įsitikinusi, kad visi ją privalo mylėti, o jei kas to nedaro- yra “jis”, t.y. priešas. Ji kovoja vien už savo pačios būvį, visa kita jai visai nerūpi. Paranojinės valdymo sistemos- tai autoritarinės ir totalitarinės diktatūros.Tokia buvo Sovietų sąjunga, Kinija.Tokia yra Kuba.Yra pavojus, kad tokia taps Rusija.

Ilonos Katkienės vakaro aprašymas:

Tamsus žiemos vakaras, prie svetingų Jūratės namų stalo su garuojančiu lietuviškais kvapais kugeliu su spirgučiais, lietuviškų Vilniaus senamiesčio paveikslų apsuptyje rodos girdėjosi tamsoje linguojančių nuo vėjo sostinės gatvelių žibintų girgždesys. Pati ta atmosfera diskusijoms apie prieštaringai vertinamą, bet visiems įstrigusią į atmintį rašytojo kūrybą.

Buvo pastebėta, kad tai – bene vienintelis lietuvių rašytojas, sovietinės priespaudos laikais rašęs „į stalčių“, nes nenorėjo būti „belyčiu metafiziniu slieku“. Atgimimo pradžioje regis turėjo visas leidyklas užplūsti lietuviškų kūrinių banga, deja tam visgi reikėjo nebijoti nepataikyti į natą – drąsos, kurios netrūko R. Gaveliui. 1989 metais išleistas „Vilniaus pokeris“ buvo kuo aštriau kritikos keikiamas, tuo labiau perkamas. Lietuviams jis buvo reikalingas. O gal ir ne tik lietuviams? Beje, įdomu, kad rašytojas negalėjo atleisti V.Mykolaičiui-Putinui už draudimą išleisti savo knygas Anglijoje ir Prancūzijoje, manydamas, jog jo kūryba skirta tik Lietuvos tautai.

Karštai buvo diskutuotas klausimas, visgi ko R.Gavelio knygose daugiau – meilės ar neapykantos Vilniui – išimtinai juodai nuspalvintame visame romanų cikle? Ar galbūt jis taip mylėjo Vilnių, kad mylėjo net ir jo purvą? Panašiai, kaip Dž.Džoisas (J.Joyce) mylėjo Dubliną?

Buvo iškelta ir visapusiškai aptarta R.Gavelio, kaip fekalinės literatūros krypčiai atstovaujančio kūrėjo, versija. Dauguma klubo dalyvių išreiškė nuomonę, kad šiai krypčiai būdingi kūrinio vingiai neteikia jokio dvasinio ar intelektualinio malonumo ir jų prasmė kelia abejonių.

Turbūt giliausiai vakare buvo išnagrinėta asmenybės ir kūrybos sąsajų tema. Šiuo atveju R.Gavelio, talentingo fiziko teoretiko, sąmoningai pasirinkusio izoliuotą vienišiaus gyvenimo būdą, bet rašiusį aktualiomis visuomeninio gyvenimo temomis. Ir žinoma klausimas, ar apskritai tikslinga tai daryti,  kaip yra rašęs K.G.Jungas „kūryba taip išsemia kuriančiojo galias, kad jo asmens tyrimas yra bereikšmis, neturintis jokių sąsajų su pačia kūrybos paslaptimi.“

Probėgom buvo paliesta ir dar viena tema: ar kvaišalai, svaigalai yra būtini kūrybos palydovai? Ir dar, ar perskaičius kūrinį tampa aiški rašytojo psichinės būsenos diagnozė? Manau, kad šios temos dar bus giliau panagrinėtos kituose knygos klubo susitikimuose.
Ateinantis susitikimas numatomas balandžio 4 dieną. Jame nagrinėsime Laimos Lavastės kūrybą: „Skersgatvis dviems“ ir “Linksmą knygą apie suomius ir Suomiją”.

Nuskambėjo ir puikus pasiūlymas neapsiriboti vien tik knygomis, bet ir aptarti filmus. Buvo vieningai sutikta, kad turbūt labiausiai šiuo metu dominantis filmas būtų naujasis daug diskusijų sukėlęs M.Martinsono „Nereikalingi žmonės“.

PASIDALINK

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
Close Search Window