„Kai užaugsiu, eisiu į valdybą“, tvirtai pareiškė mano aštuonmetis. „Todėl jau dabar man reikia mokytis būti valdybiečiu – važiuosiu kartu su tavimi iš pat ankstaus ryto ruošti šventę“. Sakoma, kad išauklėtum vaiką, reikia viso kaimo. Mūsų bendruomenėje turime tiek visų sričių autoritetų, kad be vargo išauklėjame visus čia patekusius. O ypatingai neribotos lavinimosi galimybės atsiveria per šventės ruošimą.
Kaip antai, per Nepriklausomybės dienos renginį, iš ko gi daugiau taip gerai išmoksi nešioti ir sustatinėti stalus bei kėdes salėje, jei ne iš Audriaus ir Algirdo? Kur kitur dykai įgysi praktinės logistikos pagrindus, supirkinėjant milžiniškus kiekius maisto, gėrimų ir kitų rakandų, o po to surandant ypatingų būdų, kaip visa tai sutalpinti savo automobilyje, jei ne iš Jūratės ir Dianos? Iš kur daugiau patirsi, kad vienam žmogui įmanoma paruošti ir iškepti karštą patiekalą 160 žmonių, jei ne iš Dianos? Iš ko kito išmoksi, kaip ruošti valgius į stalą, vikriai tampyti lėkštes ir milžiniškas salotines, jei ne iš Eglės? Iš kur kitur, jei ne iš Jovitos, išmoksi drąsos ir pasiaukojimo, kaip priimti svečius ir pildyti registracijos lenteles, esant situacijoje, kai bet kurią akimirką gali prireikti Juozo pagalbos? O jei jos prireiktų, kokių neįkainojamų skubios pagalbos pradmenų dar būtų galima išmokti!
Pedagogikos ir praktinio vadovavimo masėms pradmenis būsimoji valdybos pamaina Karolina su Justu įgijo, prisiimdami vaikų kambario priežiūros pareigas. Susidūrę su neišvengiamais sunkumais, kaip kad mažylių, o ypač Simo bandymais pabėgti į uždraustąją zoną, jie neprarado stiprybės ir, sukaupę visą savo išradingumą, pavertė jų pabėginėjimus žaidimu. Metodas suveikė, jaunoji karta pamiršo, ko bėgo ir grįžo.
Lavinimosi galimybės nesibaigia ir po šventės. Tada atsiranda puiki proga paugdyti milžiniško kalno atliekų rūšiavimo ir tvarkymo talentą. Gyvenime visko prireiks, o ypač, jei planuose tokie grandioziniai tikslai, kaip Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdyba. Gal kaip ir kiekvienos kitos bendruomenės valdyba – tai aukštoji nepaprastoji talentų ugdymo mokykla. Tik čia gali, išvengdamas nereikalingų teorijų, įgauti visą paletę įvairiausių, netikėčiausių praktinių įgūdžių, atrasti tokių savo giliausiuose sielos šuliniuose paslėptų talentų, apie kokius net nesapnavai.
Ambasadorius V.P. Plečkaitis savo šventinę kalbą užbaigė prasmingais žodžiais –„ neklausk, ką tau gali duoti Tėvynė, o klausk savęs – ką aš jai galiu duoti!“. Mano aštuonmetis su ambicingais tikslais po 12 valandų mokymosi maratono šventėje buvo labai pavargęs, labai patenkintas ir labai tikras, kad tądien atidavė Tėvynei viską.