Dr. E. Kačkutės straipsnį apie Audriaus Janušonio kūrybą Šveicarijoje skaitykite Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštyje „Literatūra ir menas”.
Šių metų balandį kas keletą mėnesių Ženevos miesto leidžiamoje brošiūrėlėje „Parodos“ pasižymėjau tris parodas, kurias norėčiau aplankyti: „J.B.C. Corot Šveicarijoje“, „Abstrakcijų siužetai. 100 Ganduro meno fondo šedevrų“ ir „Audrius Janušonis. Keramikos figūros“. Pastaroji veikė Šveicarijos keramikos ir stiklo muziejuje „Ariana“ nuo gegužės 12 iki spalio 9 d. Gegužę užgriuvo darbai, į atidarymą nenuėjau, o ir apie parodą beveik pamiršau. Tačiau kartą, važiuodama autobusu, išvydau milžinišką plakatą pačioje matomiausioje vietoje, prie šviesoforo. Iš plakato bereikšmiu žvilgsniu dėbsojo žalios spalvos žmogysta, prie galvos tarsi ragus iškėlusi abu smilius. Tai Audriaus Janušonio skulptūra „Apie fauną“. Tas žvilgsnis penkis mėnesius persekiojo visame mieste. Mat muziejus „Ariana“ priklauso Ženevos miestui, o miesto muziejuose rengiamos parodos reklamuojamos visą eksponavimo laiką judriausiose miesto vietose, ten, kur stabtelima prie šviesoforų arba automobilių spūstyse.
Šveicarijoje A. Janušonio meną atrado ir viešina Soloturno miesto galerijos „Kunstforum“, besispecializuojančios keraminės skulptūros srityje, savininkas Hanspeteris Dähleris. Jis pasakojo: „Pirmą kartą Audriaus darbus pamačiau Michaelo Flynno knygoje Keramikos figūros: Menininkų žinynas (Ceramic Figures: a Directory of Artists). Jie mane pakerėjo. Tuo metu rengiau figūrinės keramikos parodą savo galerijoje ir panorau jį pakviesti.“ 2009–2010 m. galerijoje „Kunstforum“ surengtoje parodoje „Reflection“ eksponuoti ir A. Janušonio darbai. Vėliau ji pristatyta galerijoje „Biancos Landgraaf“ Lareno mieste (Olandija) ir galerijoje „Artworks“ Antverpene (Belgija). Paroda toliau keliauja po Europą ir greitai kuriam laikui grįš į Šveicariją. 2010–2011 m. „Kunstforum“ surengta pirmoji A. Janušonio asmeninė paroda užsienyje „Sleepwalk“, o 2011 m. – retrospektyvinė paroda „Ariana“ muziejuje. Šioms dviem parodoms išleistas katalogas su paties skulptoriaus atrinktomis iliustracijomis ir H. Dählerio tekstu, kuriame rašoma: „Audriaus Janušonio kūriniuose […] forma įgauna simbolinę vidinių įvykių prasmę. Jo skulptūrose susiduriame su egoizmu, žaismingumu, erotika, gyvuliškumu ir nekaltu žiaurumu. Jo figūros spinduliuoja šilumą ir naivią agresiją, yra sykiu pažįstamos ir svetimos. Tai ir sudaro jų žavesį; jos švelniai vilioja, bet kartu kelia nerimą. […] Bendra viso šio išdava – figūrinis filosofinis menas.“
Vienintelis Šveicarijoje keramikos ir stiklo muziejus „Ariana“ palaiko glaudžius ryšius su visomis šios srities meną eksponuojančiomis galerijomis. Rengiant parodą, muziejaus direkcija kreipėsi į H. Dählerį, prašydama pasiūlyti naujų įdomių darbų muziejaus kolekcijai. Taip „Arianos“ muziejuje atsidūrė A. Janušonio skulptūros „New Morning“, „Cocacola“, „Taip. Ne. Nežinau“ ir „Apie fauną“. Beje, šio unikalaus muziejaus veikla ir istorija verta bent jau trumpo pristatymo. Šveicarijos keramikos ir stiklo muziejus „Ariana“ Ženevoje įsteigtas neatsitiktinai. Šiame mieste susiklosčiusios gilios keramikos gamybos ir kolekcionavimo tradicijos. Žymus miesto kolekcininkas Gustave’as Revilliodas 1884 m. įkūrė muziejų savo privačiai kolekcijai eksponuoti. 1890 m. milžinišką parką ir jame esantį muziejaus pastatą su visais jo eksponatais testamentu jis paliko Ženevos miestui. XX a. antrajame dešimtmetyje, ieškant vietos naujiems Tautų Sąjungos rūmams, nutarta panaudoti Gustave’o Revilliodo parką, todėl dabar muziejų supa Jungtinių Tautų Organizacijos pastatai. Nuo 1953 m. muziejuje veikia ir Tarptautinė keramikos akademija. Čia sukaupta vertinga kolekcija – nuo baroko laikų fajanso, senų kiniškos ir japoniškos keramikos dirbinių iki modernistinių, art nouveau stiliaus ir šiuolaikinės keramikos meno pavyzdžių. Taigi A. Janušonio asmeninė paroda muziejuje „Ariana“ – aukštas menininko kūrybos ir meistrystės įvertinimas.
Grįžtant prie Ženevos keramikos tradicijų, svarbu paminėti, kad čia veikia net dvi keramikus ruošiančios mokyklos – Taikomųjų menų profesinio ugdymo centras ir Aukštoji Ženevos meno ir dizaino mokykla, kurioje įsikūręs Šiuolaikinis keramikos eksperimentavimo ir gamybos centras. Šalia Ženevos esančiame Carouge’o miestelyje nuo 1803 iki 1933 m. veikė keramikos fabrikas. 1998 m. čia įsteigtas „Bruckner“ fondas, propaguojantis keramiką. Šiame miestelyje, bendradarbiaujant su Carouge’o muziejumi, jau dvidešimt penkerius metus rengiamas festivalis „Keramikos kelias“ (Parcours Ceramique Carougeois), kurio metu galerijų gausa garsėjančio miestelio parodų salės pristato keramikos ekspozicijas. Organizuojamos keramikos dirbtuvės, kūrinių pristatymai, vyksta keramikos konkursas, kurio laimėtojų darbai rodomi Carouge’o muziejuje. Šiemet konkurso tema buvo „Dėžė“. Beje, jame dalyvavo ir lietuvės Ignotos Steponavičiūtės kūrinys „Kilogramas“. Išvydusi konkurso darbus, nustebau, kokių originalių ir konceptualių dėžių galima sukurti…
Šiųmetis „Keramikos kelias“ (jis rengiamas kas dveji metai) sutapo su A. Janušonio parodos uždarymu. Menininkas buvo pakviestas pademonstruoti savo kūrybos techniką „Bruckner“ fonde. Tas spalio savaitgalis Ženevoje buvo rudeniškai šaltas ir didelio žiūrovų antplūdžio nežadėjo. Tačiau netrukus salėje jau būriavosi keliolika lankytojų. Fondo darbuotoja, meno istorikė Sophie Wirth Brentini trumpai pristatė A. Janušonio kūrybą, pažymėdama, kad svarbiausia joje – kultūrinėmis aliuzijomis apipinta žmogaus kūno reprezentacija. Demonstraciją A. Janušonis pradėjo trumpu pasakojimu apie naujausius savo darbus (itin įdomus paskutinis menininko kūrinių ciklas, skirtas emigracijos problemoms), aiškino susirinkusiesiems, kad labai svarbi jo keraminių skulptūrų dalis – veidai, parodė Milo Veneros veido „matricą“, kurią dažniausiai naudoja, ir pradėjo lipdyti… „Ar Jūsų skulptūros tuščiavidurės?“, „Kaip jas išskaptuojate, ar esate lipdęs aktus?“, „Dirbate taip greitai, ar aplink darbo karkasą nesusidarys oro burbuliukai?“, „Kiek šiame molyje šamoto?“, „Ar naudojate eskizus?“ – skulptoriui dirbant iš visų pusių skriejo klausimai. A. Janušonis atsakinėjo išsamiai, bet lakoniškai. Kadangi pokalbis vyko anglų kalba, S. W. Brentini skulptoriaus žodžius persakant prancūziškai, užsimezgė įdomi daugiakalbė diskusija. Po valandos priešais žiūrovų akis puikavosi A. Janušonio stilistikos faunas, rankoje laikąs kiškį. „Paprastai darbą palieku kitai dienai“, – pasakė kūrėjas ir išėjo parūkyti. Tik vėliau supratau, kad stebėtojai daugiau nelabai ko ir tikėjosi. Tačiau po pertraukos menininkas grįžo ir paprašė vielos. Taręs: „Aišku, molis dar labai minkštas“, perrėžė fauną pusiau. Dalyviai nuščiuvo ir sulaikę kvapą stebėjo, kaip jo torsas karkasu kyla aukštyn. Akimirka truko amžinybę, bet fauno torsas sėkmingai atsiskyrė nuo kojų ir buvo išskaptuotas, kaip ir apatinė jo dalis, po to vėl sudėtas „į daiktą“ ir atrodė kaip buvęs. Susikaupusi įtampa išsiliejo plojimais. „Pasakykite menininkui, kad jis labai drąsus… Imtis tokios rizikos demonstracijos metu!“ – susižavėjusi stebėjosi viena renginio dalyvė…
Kitą dieną vyko ekskursija po besibaigiančią A. Janušonio parodą. Muziejaus kuratorė Anne-Claire Schumacher su neslepiamu susižavėjimu kalbėjo apie tai, kaip pamilo A. Janušonio kūrinius. Specialistės nuomone, nors žmogaus figūra yra populiarus šiuolaikinės keramikos motyvas, šio menininko išraiška itin originali, veikianti ne tik plastika, bet ir koloritu, sykiu viliojanti ir atstumianti, įtaigiai interpretuojanti dabarties žmogaus situaciją. Daug kalbėta apie A. Janušonio kūrybos įtakas, jo skulptūroms būdingą liūdesį, švelnumą, kiek „viduramžišką“ charakterį. Svarstyta, kaip jo meninis pasaulėvaizdis galėjo būti paveiktas postsovietinės Lietuvos padėties, kurie menininko kūrinių bruožai yra patys „lietuviškiausi“.
Stebėdama šiuos renginius susidariau įspūdį, kad Šveicarijos galerininkai, muziejininkai ir parodų lankytojai A. Janušonio meniniame pasaulyje atrado jiems svarbią žinią, kažką, kas juos jaudina, stebina, vilioja ar erzina. Savo skulptūromis šiuolaikinį žmogų menininkas kviečia pasidairyti po savo vidinį pasaulį. Tai masinantis kvietimas, lygiai malonus ir pragaištingas. Jame viena yra tikra – leidęsis tuo keliu, tuo pačiu atgal jau nebegrįši, bet norinčių rizikuoti – daug. Tikiuosi, tokių žiūrovų yra ne tik Šveicarijoje…