2013 m. lapkričio 7 d. Lugano miesto savivaldybėje vyko dr. Aušros Vasiliauskienės (VDU) 9 mėn. bendro darbo su SUPSI ir specialaus meno istorijos leidinio “Arte& Storia”, skirto Lietuvai, pristatymas.
Renginyje dalyvavo Tičino kantono kultūros ministras Manuele Bertoli, Lugano 
miesto meras Marco Borradori, J.E. Lietuvos Respublikos Ambasadorius Šveicarijos konfederacijoje dr. Jonas Rudalevičius, istorikai, architektai, savivaldybių atstovai, svečiai.
Po pristatymo, privataus pokalbio metu, p. Bertoli pareiškė “Ką gi, tiek kalbame apie Lietuvą, atėjo laikas važiuoti ir pažiūrėti Vilnių. Kitais metais, kai tapsiu Tičino kantono vyriausybės vadovu, tai bus viena iš pirmųjų mano kelionių į užsienį“. Esu girdėjęs daug politikų pažadų, be to įvertinant, kad p. Bertoli yra visiškas neregys, aš šį pasakymą priėmiau kaip politinį triuką, kaip dėmesio Lietuvai parodymą, tačiau širdies viduje netikėjau kad iš tikrųjų tai įvyks. Šių metų pradžioje sulaukiau Tičino kantono vyriausybės kanclerio p. Gianpiero Gianella skambučio ir patvirtinimo, kad delegacija iš tikrųjų rengiasi kelionei ir vizitas galėtų įvykti š.m. birželio 5-8 dienomis.
Dėl tiesioginių skrydžių stokos tarp Šveicarijos ir Lietuvos, svečiai vyko maršrutu Ciurichas – Ryga – Vilnius. Kelionė ilga, tačiau visi žvalūs ir energingi jau tą patį atvykimo vakarą birželio 5 d. susitiko su LR vyriausybės vicekancleriu p. Remigijumi Motūzu ir LR Premjero patarėju dr. Antanu Vinkumi, URM Eksporto ir investicijų skatinimo skyriaus vedėja p.Irena Vedrickaite. Susitikimas-vakarienė vyko “Kempinski Hotel Cateral Square” viešbutyje. Čia prie atvykusių svečių prisijungė Šveicarijos ambasadorius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dr. Markus Dutly ir Šveicarijos garbės konsulas Lietuvoje p. Bruno Kasper.
Atvykusių svečių delegacija – nedidelė, tačiau solidi: Tičino kantono vyriausybės vadovas p. Manuele Bertoli, Tičino kantono vyriausybės kancleris p. Gianpiero Gianella, Tičino kantono parlamento vadovas p. Gianrico Corti, Kultūros, sporto ir švietimo skyriaus vadovas p. Michele de Lauritis, “Ticino Turismo” direktorius p. Charles Barras, Pramonininkų asociacijos AITI direktorius p.Stefano Modenini.
Svečių laukė intensyvi dviejų dienų programa. Joje ir susitikimas su LR Kultūros ministru p. Šarūnu Biručiu, ir ekskursija po Vilniaus senamiestį, apsilankymas Valdovų rūmuose, priėmimas pas LR Prezidentės patarėją p. Nerijų Ūdrėną, susitikimas-diskusija su spaudos atstovais, na ir savaime aišku lietuviškų patiekalų ragavimas, atsigaivinant geru lietuvišku alumi.
Pirmas susitikimas birželio 6-tąją įvyko su LR kultūros ministru Šarūnu Biručiu. Kadangi vienas iš pagrindinių vizito tikslų buvo susipažinti su kultūros paveldu Vilniuje, su tičiniečių architektų darbais LDK, tai susitikimas su ministru buvo labai svarbus ir reikalingas, kad suprasti tolesnes bendradarbiavimo perspektyvas. Buvo apsikeista nuomonėmis ir pristatytos šalių vizijos, kuria linkme būtų galima dirbti kartu. Abi pusės sutarė, kad sąlyčio taškų daug tiek studentų apsikeitimo, tiek kultūrinio paveldo išsaugojimo, tiek meno kolektyvų apsikeitimo srityse.
Kitas delegacijos sustojimas – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnyje. Ji verta atskiro pasakojimo. Tai – vienas didžiausių baroko šedevrų Europoje. Tai, kas Šveicarijoje ir Italijoje vadinama “arte povera”, t.y. skurdžių menu, yra iškelta iki dekoratyvinio meno didžiausio meistriškumo viršūnės.
Kaip teigia Vytauto Didžiojo Universiteto humanitarinių mokslų daktaras, pagrindinis LDK ir Tičino kultūrinių ryšių žinovas dr.Rūstis Kamuntavičius:
“Pasaulinį garsą bažnyčia pelnė ne dėl architektūrinio sprendimo ir net ne dėl fasado originalumo, bet dėl vidaus dekoracijų ir stiuko lipdinių, kurie yra išskirtiniai tiek grožiu, tiek prabanga. Prie jų kūrimo prisidėjo keliolika, o gal net kelios dešimtys įvairių tautybių menininkų. Tačiau ypač didelis indėlis buvo dviejų tičiniečių – G.P.Perti (kilęs iš Muggio) ir G.M.Galli (kilęs iš Morbio Inferiore). 1676-1684 m. laikotarpiu jie sukūrė didžiąją dalį bažnyčios vidaus stiuko skulptūrų, kurių iš viso yra apie 2000.
Stiukas – tai smulkiai malto gipso, kalkių, klijų ir marmuro miltelių mišinys. Jo pagalba galima buvo sukurti daug dinamiškesnes, vaizdingesnes ir turtingesnių formų skulptūras nei naudojant marmurą. Kaip tik todėl, XVII a. jis nuolat populiarėjo Europoje, o amžiaus antrojoje pusėje tapo viena iš pagrindinių dekoravimui skirtų medžiagų, daugelyje atvejų pakeisdavusių marmurą. Iš jo buvo lipdomos žmonių skulptūros, ornamentai, daiktai, gyvūnai ir ypač dažnai pasitaikantys augaliniai motyvai. Dažniausiai stiuko lipdiniai būdavo baltos spalvos, bet kartais nudažomi.
Ši sudėtinga ir labai brangi technologija to laikmečio vakarų Europoje buvo naudojama tik freskų, altorių, fragmentiškam sienų, skliautų ar lubų dekoravimui, o Vilniaus bažnyčioje stiuko skulptūromis nudabintos visos sienos ir lubos, paliekant mažai vietos pasireikšti mažiau prabangiems meno kūriniams, pavyzdžiui, freskoms. Šv.Petro ir Povilo bažnyčios stiuko dekoracijos savo gausa ir atlikimo profesionalumu lygintinos tik su keliais Europoje esančiais panašiais šedevrais: Passau katedra, Santa Maria della Verità bažnyčia Neapolyje, teatinų bažnyčia Miunchene, dominikonų bažnyčia Vienoje, augustinų – Waldhausene, Giacomo Serpotta darbais Sicilijoje ir Baldassarre Fontana kūriniais vidurio-rytų Europoje.”
“Jeigu Lietuvoje ieškotume objekto prie kurio dirbo didžiausias Tičino kilmės menininkų skaičius, tai būtų Šv. Kazimiero koplyčia prie Vilniaus katedros. Jos statybas finansavo Lenkiją-Lietuvą valdžiusi Vazų (1586-1668) dinastija. Šiems, iš Švedijos kilusiems karaliams, buvo ypač svarbu parodyti savo ryšius su senąją Jogailaičių dinastija. Kaip tik dėl to Vilniaus širdyje jie pastatė iš lietuviškosios dinastijos kilusio šventojo Kazimiero koplyčią, kurią sujungė su savo rezidencija Žemutinės pilies Valdovų rūmais”, tęsdamas ekskursiją svečiams teigė dr. R.Kamuntavičius. O iš viso Vilniuje yra išlikę apie 20 tičiniečių projektuotų, statytų ir dekoruotų pastatų.
Politine ir kultūrine prasme, Vilnius buvo svarbiausias LDK ir šiuolaikinės Lietuvos miestas. Nenuostabu, kad būtent jame galime rasti daugiausiai Lietuvos ir Tičino bendravimo istorijos pėdsakų. Dabar yra proga juos išvardinti: Šv. Mykolo bažnyčia, Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, Žemutinė pilis, Vizitiečių bažnyčia, Vilniaus katedra, Šv. Kazimiero koplyčia, Sapiegų rūmai, Sluškų rūmai, Trinitorių vienuolynas ir bažnyčia, Šv. Teresės bažnyčia, Radvilų rūmai, Švč. Trejybės bažnyčia, M. Paco rūmai, Trinapolio bažnyčia, Misionierių bažnyčia, namai Tilto g. Nr.1-2, Augustinų Švč. M. Marijos Ramintojos bažnyčia, Bernardinų bažnyčia.
Susipažinti su visu šiuo paveldu per vieną dieną, o tiksliau per gerą pusdienį buvo neįmanoma, todėl teko atsirinkti tik pačius svarbiausius: Šv. Kazimiero koplyčią, Žemutinę pilį, Šv.Teresės bažnyčia. Pasivaikščiojant po senamiestį nuo Aušros vartų iki Katedros aikštės svečiai turėjo progą ne tik susipažinti su kultūros paveldu, bet ir gėrėtis Vilniaus senamiesčio ritmu, turistų gausa.
Vienas iš svečių, “Ticino Turismo” direktorius Charles Barras susitiko su Vilniaus turizmo informacijos centro direktore p. Jolanta Beniuliene, aptarė dviejų miestų, dviejų regionų apsikeitimo turistais galimybes. “Šveicarams yra ką pamatyti Lietuvoje, ne tik pamatyti, bet ir pasimokyti kaip su nedideliais pinigais galima pasiekti neblogą rezultatą”, – teigė svečias.
Svečius domino ir Lietuvos ekonominė situacija, patirtis įstojus į Europos sąjungą, narystės EU pozityviosios ir negatyvios pusės. Šia tema jie turėjo progą padiskutuoti su LR Prezidentės vyriausioju patarėju p. Nerijumi Ūdrėnu. Jis garbingus svečius priėmė Prezidentūroje, pristatė Lietuvos ekonominę situaciją ir suteikė galimybę pamatyti tą pačią parodą, kuri buvo eksponuojama Šveicarijoje, Mendrizijuje, San Sisinio bažnyčioje 2012 m. pavasarį.
Kita kelionės diena, birželio 7-toji. Ji buvo skirta kelionei į Klaipėdą ir į Palangą. Svečiai susitiko su Klaipėdos miesto savivaldybės atstovais, lankėsi Klaipėdos uoste, Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje. Svečius maloniai nustebino Klaipėdos uosto dydis: virš 20 km nuo jūros vartų iki Vakarų laivų remonto įmonės ir Tarptautinės perkėlos. Uoste per metus apsilanko daugiau nei 50 kruizinių laivų, statomas naujas keleivių terminalas, statomas suskystintų dujų terminalas. Pastarojo svarba Lietuvai yra ne tik ekonominė, bet ir politinė. Dujų tiekimo alternatyvos atsiradimas įgalina Lietuvą derėtis su rusų dujų tiekimo monopolistu “Gazprom”.
Svečiams buvo surengta ekskursija po uostą laivu. Uosto veiklą pristatė marketingo ir korporatyvinių ryšių direktorius Artūras Drungilas. Jo žodžiais: “Tiesiogiai su Klaipėdos uosto veikla yra susiję daugiau kaip 800 įmonių, sukuriama per 23 tūkst. darbo vietų bei 4,5 proc. viso Lietuvoje sukuriamo BVP. Dėl aktyvios uosto veiklos sukuriama apie 185 tūkst. indukuotų darbo vietų.
Klaipėdos uostas tiesiogiai ir netiesiogiai yra susijęs su 18 proc. viso Lietuvoje sukuriamo BVP. Klaipėdos uostas – konteinerių perkrovimo lyderis tarp Baltijos šalių uostų. Suderinta jūrų ir sausumos transporto veikla, Laisvoji ekonominė zona (LEZ), ES trumpųjų nuotolių laivybos tinklas, plataus spektro logistikos ir pramonės įmonių veikla užtikrina intermodalinio transporto veiklą.
Novatoriškas Baltijos šalyse intermodalinius gabenimus skatinantis traukinys – konteinerinis ir kontreilerinis traukinys „Vikingas“ – jungia Baltijos ir Juodosios jūrų regionų rinkas nuo Klaipėdos per Minską, Kijevą iki Odesos bei Iljičiovsko uostų.
Uoste veikia laivų remonto įmonės, nors šis verslas kitose Europos uostose jau numirė, Klaipėdoje jis veikia , o tai darbo vietos, pajamos įmonėms, darbuotojams ir valstybei”.
Svečių viešnagė baigėsi Palangoje. Po puikios vakarienės viešbutyje “Palanga” svečiai pagal seną tradiciją palydėjo saulę ant Palangos tilto, pasivaikčiojo po vakarinį kurortą. Birželio 8-tąją svečiai išvyko maršrutu Palanga – Ryga – Ciurichas.
Šis Tičino kantono vyriausybės vizitas į Lietuvą įgauna papildomą ryškų antspalvį, žinant kad jo iniciatoriumi yra p.Manuele Bertoli, visiškai aklas šveicarų politikas, panoręs pamatyti Vilnių. Aš išdrįsau paklausti, kaip jam pasirodė mūsų sostinė, p.Bertoli net nesuabejojęs atsakė: “Labai gražus miestas”. Tada sekė kitas klausimas: iš ko jis srendžia apie jo grožį? Atsakymas buvo stulbinantis: “Kai tu skaitai knygą apie nežinomą miestą, jį isivaizduoji… Man dar lengviau, visi jus pasakojote, atsakinėjote į mano klausimus, aš girdžiu miesto triukšmą, jo pulsą, jaučiu praeinančius žmones. Tai padeda man spręsti, kad šis miestas labai gražus.”
Trumpa p. Manuele Bertoli biografija :
Gimė Šveicarijoje, Tičine, Balernoje, 1961 metais. Baigęs licėjų, nutarė tapti pradinių klasių mokytoju. Gavęs atitinkamą išsilavinimą, toliau studijavo Ženevos Universitete teisę. Tuo metu, dėl ligos stipriai blogėjo regėjimas, tačiau universitetą užbaigė 1988 m. Nuo 1988 m. iki 2002 m. dirbo nuomininkų teisių gynimo asociacijoje sekretoriumi. Nuo 2002 m tapo UNITAS itališkosios Šveicarijos skyriaus direktoriumi. Unitas – Šveicarijos aklųjų ir silpnaregių asociacija. Po to sekė darbas “Banca dello Stato” direktorių valdyboje ir Balernos miestelio savivaldybėje. Nuo 1998 iki 2011 m. Tičino parlamento narys. Septynerius metus vadovavo Socialistų partijai. Vedęs, augina du sūnus. Nuotraukoje: Tičino kantono vyriausybės vadovas p. Manuele Bertoli Vilniuje
Tai labai trumpas, labai stipraus žmogaus ir politiko iš Tičino pristatymas. Jis dabar – ir didelis Lietuvos draugas. Manau, kad jo dėka pavyks suaktyvinti dvišalį bendradarbiavimą ir vykdyti realius projektus turizmo, verslo, mokslo bei kultūros srityse.
Nuotraukų autorius – Dainius Labutis
Taip pat šia tema galite skaityti A. Musteikio straipsnyje lzinios.lt portale.