Užsienio lietuvių bendruomenių veikla, jos svarba ir indėlis į Lietuvos gyvenimą tapo aktualia diskusijų tema. Kiekvienas susipratęs, sąmoningas užsienyje gyvenantis lietuvis nėra išvengęs sudėtingų svarstymų apie savo santykį su Lietuva, ten gyvenančiais artimais ir nepažįstamais žmonėmis, Lietuvos kultūra, kalba, savo priklausymu joms. Juk aplinka lipdo, keičia, kuria asmenybes, vertybes, žiūros ir mąstymo kryptis.
Svetur gyvenančių lietuvių tautiškumas nėra savaime suvokiama kategorija, tai nuolatinių vertinimų ir pastangų reikalaujantis tapatybės aspektas. Užsienio lietuvių veikla yra tų vidinių tapatumo vyksmų išdava ir atspindys. Todėl įdomu stebėti, kokių renginių, išreiškiančių jų santykį su Lietuva, imasi užsienyje gyvenantys lietuviai.
Šiais metais minime pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose jubiliejų. Tūkstantis metų istorijos visiems lietuviams užkrauna nemažą atsakomybės naštą. Šveicarijos lietuvių bendruomenė jau porą metų organizuoja renginius, skirtus šiam jubiliejui pažymėti. Pernai Fribūro, Berno ir Ciuricho universitetuose surengta tarptautinė Lietuvių kalbos konferencija, kuria buvo siekiama atkreipti Šveicarijos politinės ir akademinės visuomenės dėmesį į Nepriklausomos Lietuvos metais staiga nunykusį beveik 60 metų gyvavusį lietuvių kalbos dėstymą ir tyrimą Šveicarijos universitetuose. Šiais metais pasirodys bendruomenės pirmininkės Jūratės Caspersen sumanyta bei sudaryta ir kelių bendruomenės narių parašyta apybraižų knyga „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“. Šių metų balandžio 22 dieną Ženevos Dievo Motinos bazilikoje vyko Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas-koncertas.
Jis vertas išsamesnio pasakojimo jau todėl, kad iš kitų bendruomenės renginių skyrėsi viešumu. Vieną dieną visai prie savo namų pamačiau didžiulį spalvingą plakatą su Vilniaus universiteto merginų choro pavadinimu VIRGO. Sustojau paskaityti. Afiša prancūzų ir vokiečių kalbomis (tai plačiausiai vartojamos Šveicarijos valstybinės kalbos) skelbė Lietuvos vardo tūkstantmetį ir ta proga Šveicarijos Lietuvių bendruomenės rengiamą choro koncertą. Tokių plakatų Ženevos mieste kabėjo koks pusšimtis! Vos tramdžiau šypseną matydama, kad prie jų stoja praeiviai. Mažesnių plakatėlių pastebėjau ir universitete, miesto bibliotekoje, viename menų centre. Jų, matyt, būta ir daugiau. Koncerto vieta – Ženevos katalikų katedra, Dievo Motinos bazilika. Čia derėtų priminti, kad Ženeva nuo Kalvino laikų vadinama protestantų Roma ir katalikiškų bažnyčių čia nedaug. Dievo Motinos bazilika – pirmasis visų į miestą traukiniu atvykstančiųjų akį traukiantis, įspūdingas neogotikos statinys. Didelė ir iškilminga bažnyčia sykiu yra subtili, neperkrauta dekoracijomis, garsėjanti puikia akustika. Koncertų joje rengiama mažai, tačiau jie būna aukštos muzikinės kokybės ir mielai lankomi gausios ir itin ištikimos vietos katalikų bendruomenės. Koncerto afišos su Lietuvos vardu puošė visus tris įėjimus.
Gerą valandą prieš koncertą bažnyčioje jau šurmuliavo besirenkanti publika. Net nusistebėjau, kad atsirado Lietuva besidominčių žmonių, kurie atėjo ne tik paklausyti koncerto, bet ir paklausti, kur galėtų nusipirkti knygų apie Lietuvos istoriją prancūzų kalba, nes apėję visus Ženevos knygynus tokios knygos nerado… Pirmajame koncerto programėlės viršelyje puikavosi Lietuvos tūkstantmečio ženklas, o paskutiniame – lemtinga Kvedlinburgo analų ištrauka su vertimu į prancūzų arba anglų kalbą. O viduje – ne tik choro ir jam akompanavusio Vilniaus universiteto kamerinės muzikos ansamblio, vadovaujamų Rasos Gelgotienės ir Pauliaus Koncės, biografijos, bet ir svarbiausios Lietuvos istorijos datos. Bažnyčioje buvo gausu spalvingų knygelių, lankstinukų, lapelių, brošiūrų apie Lietuvą ir Vilnių, 2009 metų Europos kultūros sostinę. Stebėjau gausėjančius klausytojus. Kone pirmasis atėjo Berne gyvenantis ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžiaus kavalierius, profesorius Janas Peteris Locheris, greitai ėmė mojuoti pažįstami Ženevoje ir jos apylinkėse gyvenantys lietuviai. Duris vėrė ir daug nematytų žmonių, girdėjosi prancūzų, anglų, lietuvių ir kitos kalbos. Matyt, be ženeviečių, atėjo nemažai čia gyvenančių ir dirbančių užsieniečių. Juk trečdalį Ženevos gyventojų sudaro tarptautinių organizacijų darbuotojai. Tikriausiai todėl, kad stovėjau tarp altoriaus ir publikai skirtų kėdžių, prie manęs priėjo galantiškas vyras su puošniai apsivilkusia ponia ir prisistatė: „Švedijos ambasadorius prie Jungtinių Tautų Organizacijos“. Atsisėdęs, jis ėmė šnekučiuotis su būreliu kitų ponų, tikriausiai irgi ambasadorių ar kitų Jungtinių Tautų bendradarbių. Nustebino tai, kad Kanados ambasadorius prie JTO prašneko lietuviškai – tai greičiausiai ankstesnės bangos išeivijos palikuonis. Mačiau ir Šveicarijos-Lietuvos prekybos rūmų prezidentą, Dimitri de Faria e Castro. Stovint veidu į publiką, iš tiesų įspūdingai atrodė pilnutėlė didžiulė pagrindinė bazilikos nava. Prasidėjo minėjimas. Išgirdome lietuviškai sakant: „Sveikinu visus šį vakarą susirinkusius Ženevos Dievo Motinos bazilikoje kartu su Šveicarijos lietuvių bendruomene švęsti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį!“ Pasveikinimas taip pat nuskambėjo prancūziškai ir angliškai. Pirmasis kalbėti pakviestas nuolatinis atstovas prie Jungtinių Tautų biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje, ambasadorius Eduardas Borisovas, kuris taip pat keletą žodžių taręs lietuviškai toliau kalbėjo prancūziškai. Pacitavęs mums svarbų Kvedliburgo analų įrašą, jis retoriškai paklausė: „Ar daug yra tūkstantis metų?“ Lietuvos istorijoje per tą tūkstantį metų buvo daug vargo, siekio išlikti, tačiau buvo ir triumfo, didybės akimirkų. Po jo kalbėjo Lietuvos garbės konsulas Šveicarijoje, Ženevos ir Vaud kantonuose Michelis Sogny, neseniai surengęs savo fondo SOS TALENTS koncertą Vilniaus filharmonijoje. Su jam būdingu humoru jis netiesiogiai atsakė į ambasadoriaus klausimą: „Tūkstantis metų istorijos – tai jau šis tas.“ Angliškai kalbėjusi Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen kiek plačiau papasakojo apie choro „Virgo“ tinkamumą atstovauti Lietuvai šia proga. Šveicarijoje gyvena net keli tame chore dainavę lietuviai. Ji pati prisipažino, kad didžiuojasi, jog jai tokia laimė teko net septynerius metus. „Virgo“ choras buvo pirmose „Dainuojančios revoliucijos“ gretose, ten studentija mokėsi dainuoti „Tautinę giesmę“. 1989 m. tarptautiniame chorines muzikos festivalyje Prancūzijoje, Nancy mieste, choro dalyviai paprašė organizatorių nuo scenos nuimti raudoną TSRS vėliavą ir dainavo išsikėlę trispalvę! Pasirodo, tas pats choras šioje bažnyčioje koncertavo 2004 metais, Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO proga.
Netrukus į sceną jau žengė Vilniaus universiteto kamerinės muzikos ansamblis ir choras „Virgo“. Koncertą pradėjo A. Vivaldi, toliau sekė F. Mendelson-Bartholdy. Programa daugiausia religinė, bet šiuolaikinė ir labai graži, „už širdies griebianti“, o atlikimas be galo nuoširdus, paveikus. Solistės Julijos Karaliūnaitės J.Rutter „Pie Jesu“ interpretacija stebino įtikinamumu… Jautriai grojo ir kamerinis ansamblis. Koncerto pabaigoje skambėjo G. Jautakaitės „Viešpaties lelija“. Maniau, kad todėl, jog pati tiek kartų esu tą kūrinį dainavusi jaudinančiomis aplinkybėmis, dainų švenčių metu, susigraudinau, bet po koncerto lietuvių kilmės šveicaras Dimitri de Faria e Castro pasakė keistą dalyką: „Kodėl programoje nebuvo daugiau lietuvių kompozitorių kūrinių, juos, o ypač paskutinį, dainuodamos merginos spinduliavo?!“
Koncertui, kurį surengti padėjo Nuolatinė Lietuvos Respublikos misija prie Jungtinių Tautų biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje, Lietuvos garbės konsulas Šveicarijoje, Ženevos ir Vaud kantonuose Michelis Sogny, Šveicarijos-Lietuvos prekybos rūmai ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pasibaigus, tūkstantmečio ženkleliais segintys klausytojai nenorėjo skirstytis, gailėjosi negalį kartu išgerti vyno taurės… O man akyse stovėjo vienos kelionės į kažkurį Šveicarijos lietuvių bendruomenės renginį Ciuriche prisiminimas. Tuomet bendruomenės valdybos narys ir atsidavęs choristas, pagrindinis renginio organizatorius Audrius Alkauskas man pasakė: „Egle, būtinai reikia rengti tūkstantmečio koncertą Ženevoje, nors truputį pagarsinti Lietuvos vardą viešojoje erdvėje!“ Šį kartą Ženevoje Lietuvos vardas nuaidėjo skambiai. Ne veltui Lietuva laikoma muzikų kraštu.
Straipsnis iš portalo „bernardinai.lt”