Užgavėnės – sena šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį.
Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Šis laikotarpis būna nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos.
Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti, o jau kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų. Tipiškiausias šio laikotarpio patiekalas- miltiniai blynai, savo apvalia forma simbolizuojantys sugrįžtančią Saulę.
Dabar mums Užgavėnės – tai tik linksma žiemos išvarymo šventė, bet seniau jos buvo rimta religine apeiga.
Užgavėnių karnavalo centre– kaukėtų persirengėlių procesija, einanti paskui ypatingą vežimą. Vežimas daromas iš pavažos ir prie jos pritvirtinto tekinio, ant kurio sukiojasi Morės stabas. Persirengėliai muša jį pagaliais, apmėto sniego gniūžtėmis. Morė « ginasi » – sukdamasi ant rato, švaistosi spragilais, botagu, uždrožia šluota.
Pasibaigus linksmoms vaikštynėms, ji deginama arba skandinama.
Vežimo tekinis, ant kurio tvirtinamas Morės stabas, senojoje tradicijoje laikytas materialiu Saulės simboliu. Todėl ant Saulės disko stovinti Morė yra jį apsėdusi ir privalo būti nuo jo nuimta.
Lietuviškos Užgavėnės išsaugojo labai senus apeigų veikėjus. Archajiškiausi iš jų – Užgavėnių pamėklė ir persirengėliai gyvūnų kaukėmis: ožys, gervė, žirgas, meška ir kiti. Žemaičiai išlaikė ir senovišką Užgavėnių pamėklės vardą – Morė. Sanskrito kalboje māra reiškia „žudantis“, naikinantis“. Aukštaitijoje Morės vietoje pasitelkiamas Gavėnas, Kanapinis, Lašininis.
Šalia archajiškų gyvūnus ir mitines būtybes vaizduojančių kaukių Užgavėnių karnavaluose sutinkame ir gausybę žmogiškuosius gyvenimo vaidmenis įkūnijančių personažų atvaizdų: daktarus, žydus, čigonus, prekeivius, kareivius…
Užgavėnių apeigos nukreiptos ne tik apskritai prieš žiemą, bet ir prieš Morę – kaip mirties ir blogio įsikūnijimą, jos įveikimas yra simbolinė protėvių pamoka mums, kaip turime atsispirti sumaiščiai, destrukcijai ir mirčiai savyje, kad atgautume Pasaulį.
Šaltinis : www.alkas.lt