Lietingą gegužės šeštadienio popietę su Onyte ir Simuku paknopstomis skubėjome į tramvajų.
Tiesa, Simas skubinosi šiek tiek ypatingai, nes nors ir didvyriškai atsilaikė miego traukai traukinyje iš Bazelio į Ciurichą, vos išlipus Ciuricho HB krito miegan ir prašnarpštė savo vežimėlyje iki pat spektaklio pabaigos.
Nors šiek tiek vėlavome, spektaklis dar nebuvo prasidėjęs. Jauki Marios Lourdes bažnyčios salikė buvo pilnutėlė – apie trisdešimt vaikų, kūdikėlių ir tėvelių. Dauguma pažįstamų iš „Pagranduko“ sekmadieninio darželio.
Onytė buvo pagriebta ir nuvesdinta į paskutinę laisvą vietą pirmojoje eilėje, kuri, atrodo, buvo specialiai rezervuota vaikučiams.
Valanda, skirta vaidinimui, praskriejo nepastebimai. Skirtingai nei „normaliuose“ spektakliuose suaugusiems, aktoriai į veiksmą įtraukė visą publiką – ir vaikai ir tėveliai dainavo, sprendė mergytės Bimbos ir jos tėčio duodamas užduotis. Keli vaikučiai netgi nepabūgo būti praryti baisaus didžialūpio rajūno! Viskas baigėsi geruoju, tai yra kava, sultimis ir skanėstais, bendravimu su aktoriais.
Iš pirmų rankų įsigijome porą kompaktinių plokštelių. Tokiu būdu net ir Simukas, nors ir nematęs vaidinimo Ciuriche, tapo užkietėjusiu Teatriuko fanu – dabar kiekvieną kartą namuose uždėjus „Pasakų Telefonų“ plokštelę, ploja delniukais ir šoka.
Dėkojame Teatriukui, Daliai, Jūratei ir visiems, kurie prisidėjo prie šio puikaus renginio organizavimo. Lauksim dar!
Daugiau spektaklio akimirkų: Teatriukas Ciuriche