Šeštadienį per pusantro šimto Šveicarijos lietuvių atskubėjo į tradicinę Vasario 16-osios šventę Ciuriche. Susitikti, paminėti Lietuvos nepriklausomybės dieną, aptarti, išsirinkti naujus valdybiečius, pagerbti išėjusius anapilin, pamatyti, pažiūrėti, pabendrauti, pašokti ir, žinoma, skaniai kartu pavalgyti.
Susumavus rezultatus: atsižiūrėjo vieni į kitus. Susidomėję klausėsi ambasadoriaus, Kovo 11-os Nepriklausomybės Akto signataro V. P. Plečkaičio pranešimo „Kelias nuo vasario 16-tosios iki kovo 11-tosios“. Atsivalgė skaniausių Dianos Brunner tradicinių kepsnių bei penkiolikos pačių talentingiausių lietuvaičių šeimininkių – Vilmos K., Irenos Ž., Ritos K., Vilijos H., Mildos, Irenos G., Margaritos, Eglės P., Jurgitos K., Jūratės P., Virginijos Sa., Jovitos, Rūtos L., Jurgos M., Jūratės C., Eugenijos K., Jūratės U. – pagamintų gardžiausių salotų ir pyragų. Prisijuokė ir prisimėgavo pirmuoju lietuvišku spektakliu – Zarasų rajono savivaldybės teatro pastatytu „Amerika pirtyje“ (vadovė – režisierė Gražina Karlaitė). Atsidiskutavo pospektaklinėse diskusijose apie tai, kad niekas, bėgant šimtmečiams, nesikeičia – vis dar yra agotukų, tikinčių, kad kažkur už jūrų marių tikrai yra toks kraštas, kur „nieko dirbti nereikia, tik vaikščioti gražiai pasirėdžius”, kaip ir yra vincukų bei bekampių.
O vakaro vinimi tapo siautulinga vakaronė: trankiai ir linksmai būrys ištvermingiausiųjų atsišoko su Zarasų rajono kaimo kapela „Sadūnai“. Tarp daugybės polkučių siūlai susivijo, ir vėl atsivijo, ir populiarioji oira oira ugningai atšokta, o nuo ilgų „ačiū” ir plojimų Zarasų menininkams, pasibaigus renginiui, drebėjo sienos, ką jau bekalbėti apie finalinį „isteriškąjį valio”…
Džiugu, kad lietuviškos muzikos ir teatro skleidėjai iš Zarasų artimiausiu metu pradžiugins ir kaimynus iš rytų – Austrijos bei Vengrijos lietuvių bendruomenes. Iki kitų susitikimų!