„Pavasario saulė prašvito meiliai ir juokiasi, širdi vilioja“… Šiais maloniais Maironio žodžiais norėčiau pasveikinti visus sulaukus Šventų Velykų!
Ryškiausia pavasario šventė – Velykos – yra kilnojama: švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.
Pasak etnologo Liberto Klimkos, paukščių sugrįžimas ir pirmųjų kiaušinių sudėjimas senovės baltams reiškė sunkaus laiko pabaigą – išsigelbėjimą nuo bado, todėl pirmasis margutis visada buvo aukojamas deivei Paukštei, kuri sugrąžino po žiemos paukščius. Iš šios akmens amžių siekiančios tradicijos kilo kiaušinių marginimo paprotys.
Margučių raštai simbolizuoja pavasarį: saulutės, žvaigždutės, rūtelės, eglutės, paukšteliai, žalčiukai. Prasmę turi ir spalvos: juoda – tai žemė- motina, augalijos bei vaisių gimdytoja, deivė Žemyna, raudona– vaisingumas, atgimimas, sėkminga pradžia, žalia – pavasario augalija, javų daigai, geltona ir ruda– subrendę javai, mėlyna – žydras dangus, nešantis palaimą visai augalijai.
Pirmąją Velykų dieną, grįžus iš bažnyčios būdavo kiaušiniaujama- su kaimynais ar giminėmis keičiamasi kiaušiniais, juos daužoma. Kurio kiaušinis būdavo stipriausias, tas ir nugalėdavo. Dar vienas paplitęs paprotys buvo margučių ridenimas : susirinkdavo visi į vieną klojimą ar pirkią, pasistatydavo lovelį, kurio vieną galą dėdavo ant kaladės, ir ridinėdavo. Kurio paridentas margutis prisiliesdavo prie anksčiau paridento, tas ir laimėdavo.
Dažnai kaimynus lankydavo lalautojai – jauni vaikinai, užsukdavę į sodybas, kuriose gyveno jaunos merginos: jie po langais dainuodavo, sakydavo palinkėjimus. Tokius svečius sodybos šeimininkai vaišindavo margučiais ir sūriu.
Buvo tikima, kad naktį prieš Velykų sekmadienį palei namus vaikšto moteriškė, vadinama Velykų bobute, Vėlyke. Ji atvažiuoja iš miško ratukais, pakinkytais zuikučiais ir prikrautais margučių. Velykų rytą prabudę vaikučiai ant namų palangės dažnai rasdavo padėtų dovanų- po du gražiai numargintus kiaušinius.
Šaltiniai : www.lt.wikipedija.org, www.alfa.lt