Pavasaris artėja nenumaldomai, ir štai jau turime dar vieną pavasario šventę – Verbų (arba Palmių) sekmadienį.
Kaip per pavasario lygiadienį būdavo pagerbiamas tyras vanduo, taip per Verbas – medžių gyvybingumo galia. Verbos būdavo daromos iš anksčiausiai rodančių gyvybės ženklus augalų: žilvičio, gluosnio, karklo, blindės, kadagio. Net ir įvedus Lietuvoje krikščionybę, žmonės neatsisakė apeigų su minėtais augalais.
Dar ir dabar Verbų sekmadienį bažnyčioje šventinamos kadagio, karklo šakelės, dar gyvas paprotys Verbų rytą, o kai kada ir Velykų pirmą dieną, vieniems kitus plakti šių augalų šakelėmis.
Šventintas verbas, parsinešę iš bažnyčios, užkišdavo po balkiu, už šventų paveikslų, krikštasuolėje ir laikydavo metus, kol kitais parsineš naujas. Senąsias sudegindavo, o pelenus išbarstydavo dirbamos žemės laukelyje (Dzūkijoje) – buvo tikima apsaugine verbos galia.
Nesupykime, jeigu Verbų sekmadienio rytą būsime nuplakti verbele. Taip elgdavosi nuo neatmenamų laikų mūsų senoliai. Anksti ryte, sugrįžę iš bažnytėlės ir radę vaikučius gardžiai miegančius, nutraukdavo antklodę ir švelniai trukteldavo per nuogas kojytes, sakydami:
„ Ne aš mušu, Verba muša
Už savaitės jir Velykos,
Būk pasveikytas (arba drūtas, sveikas)“.
Kai kuriuose Dzūkijos kaimuose :
„ Ne aš mušu, Verba muša
Už savaitės jir Velykos,
Ar žadzi velykaicį?“
Plakamas būdavo, kol pažadėdavo margutį.
Dzūkijos kaimų senoliai smagiai prisimena Verbų sekmadienius, ypač vyrai. Jie ir šiandien, kaip jaunystėje, į bažnyčią nešasi tik vieną ilgą ir lanksčia žilvičio šakelę. Ta rykštele stengdavosi „per kojaites pašventyc akin kritusių mergaity“. Tai buvęs vienas iš būdų pasakyti, kad mergaitė jam patinka.
Šaltinis: www.alkas.lt