Vertas paskaityti Vido Rachlevičiaus straipsnį „Radau Lietuvą, joje noriu gyventi”:
Praėjusį savaitgalį, liepos 12-15 dienomis, Prienų rajone esančiame Visuomenės harmonizavimo parke įvyko Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas (PLJS). Tai – pirmasis toks renginys nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Skaičiuojama, kad į jį buvo susirinkę apie 3500 žmonių iš daugiau nei 30 pasaulio valstybių, apie 40% dalyvių buvo atvykę iš užsienio. Su jaunimu bendravo ir diskutavo apie 170 pranešėjų. Kaip sakė viena PLJS dalyvė, tai buvo protingiausias kada nors Lietuvoje surengtas festivalis.
Formalioji renginio pusė ir kai kurie statistikos skaičiai: vienas iš pagrindinių PLJS pranešėjų buvo Jose Maria Figuerezas, buvęs Kosta Rikos prezidentas ir Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) vadovas, profesorius Michaelas Mainelli, pirmaujančio Londono komercinio smegenų centro (think tank) „Z/Yen“, besirūpinančio visuomenine pažanga per geresnį finansų valdymą ir technologijas, įkūrėjas ir pirmininkas, labai šiltai buvo sutikta Prezidento Valdo Adamkaus kalba. Festivalyje apsilankė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Andrius Kubilius ir kiti aukšti pareigūnai bei politikai.
Keturias dienas parke, kuris plyti maždaug 160 ha teritorijoje, veikė dešimtys erdvių, kuriose buvo perskaityta 20 pranešimų, įvyko 32 diskusijos verslo, mokslo, kultūros, politikos temomis, 16 susitikimų su garsiais žmonėmis, veikė 14 kūrybinių dirbtuvių, vyko sporto turnyrai. Kontaktų mugėje dalyvavo 150 žmonių, karjeros mugėse prisistatė 23 įmonės, pristatyti 36 projektai. Vakarais vyko pramoginė programa – 22 koncertai, kinas, teatras, mados pristatymai.
Šį didelį renginį suorganizavo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga – nepriklausoma, nepolitinė, savanoriškumo pagrindu veikianti jaunimo organizacija. Nors festivalio metu ir pasitaikė kai kurių techninių nesklandumų ar nenumatytų aplinkybių, pavyzdžiui, į kai kurias diskusijas negalėjo sutilpti visi norintys, o palapinių miestelis buvo tolokai nuo pagrindinių renginių vietų, tačiau jie tikrai nebuvo tiek svarbūs, kad sugadintų bendrą gerą atmosferą.
Ko aš ten nemačiau?
Man didžiausią įspūdį padarė ten buvę žmonės, jų nusiteikimas bei elgsena. Drįstu teigti, kad per keturias dienas festivalyje apsilankė ir jame įvairiais būdais sudalyvavo beveik visas tautos žiedas. Tačiau noriu kalbėti ne apie pranešėjus, garbius svečius ar iškilias asmenybes. Mano požiūriu, svarbiausi buvo šio festivalio dalyviai. Tai – daugybė protingų, kultūringų, aktyvių, verslių, norinčių pažinti bei sužinoti jaunuolių, kurie nori keisti pasaulį, organizuoti bei kurti.
Vos įėję į festivalio teritoriją, pasijutome tarsi kitokiame pasaulyje. Daugybė žmonių, bet visi kultūringi, mandagūs, besišypsantys, paslaugūs, todėl norisi išvardyti ne tik tai, ką PLJS galėjai pamatyti, tačiau ir ko – ne.
Minios psichologija turi savas taisykles ir kiekvieną kartą atsidūręs tarp daugybės žmonių, norom nenorom pajunti aplink tvyrančią atmosferą. Tame festivalyje tvyrojo visiškas pozityvas ir jokios tokiems dideliems žmonių sambūriams būdingos įtampos ar neigiamai įelektrintos atmosferos. Jau senokai nieko panašaus neteko patirti.
Šeštadienį 15.15 val. ant aukšto stiebo, esančio ant dirbtinio piliakalnio viršūnės, pradėjo kilti istorinė Lietuvos vėliava, o per garso aparatūrą iš koncertų aikšlės sukambo himnas. Dauguma tų, kurie būdami didžiulėje teritorijoje suprato, kas vyksta, pakilo nuo lauko kavinių suolų ar vejų ir stovėdami stebėjo gerokai atokiau vykstantį reginį.
Veikė įvairios kavinės, kuriose galėjai ir pavalgyti, ir alaus ar ko kito išgerti, tačiau neteko matyti nei girtų, nei įkaušusių. Nebuvo ir tradiciškai šlitinėjančių, rėkaujančių, gulinėjančių kompanijų ar pavienių individų, kuriems renginiai baigiasi dar jiems neprasidėjus. Visi taikiai, grupelėmis sėdėjo ar gulinėjo ant vejų, kalbėjosi, bendravo, gėrė kavą, valgė arbūzus. Apsaugos darbuotojai, saugoję teritoriją, sakė, kad tokio taikaus masinio renginio jie dar nėra matę.
Dideliuose renginiuose sunaudojama daug vienkartinių indų, taros ar įvairių pakuočių. Organizatoriai dažniausiai pasirūpina šiukšliadėžėmis ar konteineriais, tačiau tai retai kada gelbsti. Šeštadienio vakarą sau padariau dar vieną stulbinamą atradimą: didžiulėje teritorijoje, arenoje, pakelėse ar ant vejų beveik nemačiau šiukšlių, net nuorūkų. Na, gal vienas kitas vėjo nupūstas kartoninis kavos puodelis, bet tai nesiskaito. Ir ne todėl, kad šiukšles kas nors operatyviai surinkdavo, o todėl, kad jų tiesiog niekas nemėtė kur papuolė.
Dar vienas dalykas, kurio ten nemačiau, tai nuobodžiaujančių jaunuolių, kurie laiką stumia akis įdelbę į savo mobiliuosius telefonus, rašinėja bereikšmius SMS ar ekrane pirštu stumdo visokiausias beprasmes programėles.
Gražią saulėtą popietę sėdėdami po medžiais, gurkšnodami kavą ir žvelgdami į šį idilišką vaizdą, su bičiuliais nejučia prisiminėme Palangą ir iš jos mus pasiekiančias policijos suvestines, kurios dažniau primena pranešimus iš mūšio lauko. Banalus posakis, tačiau turime sau atvirai pripažinti – yra dvi Lietuvos. Ir labai gaila, kad kultūringoji, aktyvi, mąstanti, besidominti ir norinti kažką daryti Lietuva yra visiškai maža. Vis dėlto, kaip kartais juokauju, vis dar rusena pavieniai pasipriešinimo židiniai, o kai ši išsibarsčiusi Lietuva susirenka į vieną vietą, ji lengvai sutelpa į 160 ha teritoriją. Tai Lietuva, kurioje norėčiau gyventi. Gaila buvo iš jos išvažiuoti, todėl visus raginu kaip nors prisidėti ir nuvykti į kitą PLJS, kuris įvyks 2014 metais.