P. Dumšienės straipsnio apie kelionę Lietuvos rašytojų takais Šveicarijoje bei konferenciją „Laiko ženklai kultūros istorijoje” tęsinys:
…
Nuo 1895 metų studijuojantys lietuviai studentai turėjo savo slapyvardžius, nes mokėsi be caro leidimo. Fribūre gynė doktoratus, mokėsi ir studentai iš JAV. Svarbus Fribūro universitetas ir žymaus mokslininko, „Draugo” redaktoriaus Kazio Pakšto gyvenime. 1919–1923 m. Fribūro universitete jis studijavo gamtosmokslus, apgynė daktaro disertaciją „Lietuvos klimatas”. 1923 m., vėl grįžęs į JAV, buvo „Darbininko” (Bostonas) redaktorius, 1924–1925 m. „Draugo” (Čikaga) redaktorius.
Šveicarijoje išsilavinimą gavo ir pirmoji Lietuvos baigusių aukštąjį mokslą sąjungos (toliau – BAMMS) pirmininkė Vanda Tumėnienė-Mingėlaitė. Profesorė Vanda Tumėnienė-Mingėlaitė – gydytoja pediatrė. Baigusi mokslus Šveicarijoje, profesoriavo universitete Lietuvoje, dirbo klinikinį darbą. Savo lėšomis pastatė vaikų sanatoriją Panemunėje. Turėjo savo tyrimų laboratoriją, vykdė tyrimus, tobulino vaikų gydymo metodus, įsteigė Motinos ir vaiko muziejų, kur buvo skaitomos paskaitos, mokoma auginti ir auklėti vaikus. Energinga, savarankiška, pati vairavo automobilį, o tai tuo laikotarpiu buvo didelė išimtis. Aktyvi visuomenininkė. Įvairių draugijų – Lietuvos vaiko, Lietuvos vaikų gydytojų, Kovai su TBC, Kovai su alkoholizmu, Pieno lašo – narė. Pirmoji BAMMS pirmininkė, Lietuvos moterų tarybos veikėja. O juk dabartinė LUMA (Lietuvos universitetų moterų
asociacija) yra BAMMS veiklos tęsėja. (Pagal knygą „Istorija ir dabartis. Lietuvos universitetų moterų asociacija, – Kaunas, 1999 ).
Grįžę į Lietuvą Šveicarijoje mokslus baigę inteligentai dirbo ne vien sostinėje, tuo nesunku įsitikinti, pasižvalgius ir po Lietuvos provincijos mokyklų kasdienybę. Štai knygoje „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje” rašoma, kad Vilkaviškio „Žiburio” gimnazijoje tuo metu, kai joje mokėsi poetė Salomėja Nėris (S. Nėris gimnaziją baigė 1924 metais), kurį laiką vokiečių ir prancūzų kalbų mokė Marija Rakutytė, baigusi pedagogikos mokslus Šveicarijoje, klausiusi, kaip ir Šatrijos Ragana, Foersterio paskaitų. Toje pat gimnazijoje istorijos mokytoja trumpai dirbo Marija Andziulytė-Ruginienė, ką tik gavusi daktarės laipsnį Šveicarijoje, ji studijavo kartu V. M. Putinu. Žinodami tokius reikšmingus kultūros faktus,į konferenciją visi jau vykome turėdami tvirtą įsitikinimą, kad mes, lietuviai, esame ne uždaros kultūrosatstovai, o pasaulio kultūros dalis. Ciuriche, konferencijoje „Laiko ženklai kultūros istorijoje” šią savo kultūrą ir stengėmės pristatyti.
Svečių iš Lietuvos pranešimus rengė Dalia Poškienė, Liudvika Naginevičienė, Laimonas Inis, Henrikas Kebeikis, Perpetua Dumšienė. Šveicarijos lietuviai parengė pranešimus Lietuviškos knygos reikšmė išeivijoje. Ciuricho lietuviškos knygos klubui – 10 metų. Pranešėja – Šveicarijos Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen. ŠLB knygą „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje” pristatė Virginija Siderkevičiūtė ir Diana Brunner.
Konferencijos metu buvo rasta laiko ir specialiai sesijai, skirtai Sofijai Čiurlionienei-Kymantaitei. Reikia pasakyti, kad Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės traktuotė Šveicarijoje skiriasi nuo Lietuvoje įprastos. Lietuvoje ji – tik genialaus dailininko mūza ir mylimoji. O Šveicarijoje pirmiausia pabrėžiamas jos išsilavinimas, žurnalistės, rašytojos, dėstytojos veikla, aktyvus dalyvavimas moterų organizacijose, darbas Jungtinėse Tautose Lietuvos delegacijos sudėtyje.
Šveicarijos lietuviškos knygos klubui iš Lietuvos atvežėme dovanų daug naujų knygų.
Pagerbti konferencijos ir jos dalyvių atvyko ir Lietuvos Respublikos ambasados Šveicarijos konfederacijoje laikinoji reikalų patikėtinė Virginija Umbrasienė.
LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ TAKAIS
Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje mus lydėjo šiuolaikiškos, išsilavinusios lietuvaitės. Visą laiką jautėme ypatingą Šveicarijos Lietuvių Bendruomenės pirmininkės Jūratės Caspersen globą. Žinodami, kokia ji yra užimta, kiek daug laiko skiria lietuviškai veiklai Šveicarijoje, jautėme jai didžiulį dėkingumą. Jūratė Caspersen – ne tik Šveicarijos Lietuvių Bendruomenės pirmininkė, ją domina literatūra, istorija, tapatybės, kultūros ir lituanistinio švietimo klausimai. PLB XIII valdyboje atsakinga už švietimą, dalyvauja Užsienio lietuvių koordinacinės komisijos veikloje.
Labai vertinome ir kruopščią Jūratės globą, kad mūsų kelionės būtų patogios, malonios ir gerokai pigesnės. Vienos kelionės metu netgi visas kalnų traukinio vagonas buvo pažymėtas labai gražia specialia lentele, kurioje rašoma, kad šį vagoną yra rezervavusi Jūratė Caspersen. Tad jos dėka mūsų grupė galėjo laisvai visame vagone šurmuliuoti, dalintis įspūdžiais, juokauti. Rūpestingą pirmininkės globą jautėme ir vėliau. Ji užsakė mums bilietus į laivą plaukti stulbinančio kalnynų grožio įrėmintu ežeru, daugeliui žinomu tik iš mokyklinių metų, kai turėjome atmintinai išmokti Maironio eilėraštį „Ant ežero Keturių Kantonų”. Su mumis keliavo į Pilato kalną, išrūpino ir specialų leidimą į St. Charles Hal vilą, suteikdavusią Maironiui kūrybos ir poilsio prieglobstį. Savo kelionės nuotraukų puošmena manyčiau esant vieną nuotrauką, kuriai specialiai paprašiau Jūratę papozuoti. Tai Jūratė Pilato kalne su atversta knyga „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje” tarp atvykusių lietuvių.
Drįsčiau sakyti, kad keliaudami po Šveicariją tik kaip turistai, be Šveicarijos lietuvių globos ir jų parengtos kultūrinės programos, be jų šildančio žodžio ir rūpesčio, ir be jų keptų pyragų… būtume jautęsi daug vienišesni toje nuostabiai gražioje šalyje.
Ciuriche mus globojo ir gido pareigas nuostabiai atliko Gražina Staniūtė-Hagopian. Ji mus pavedžiojo romantiškomis senamiesčio gatvelėmis, kur buvo gyventa ir kurta žmonių, vėliau tapusių lietuvių literatūros klasikais. Susikaupę pastovėjome prie namų, kuriuose gyveno Jonas Biliūnas ir Šatrijos Ragana, pamatėme universitetą, kuriame studijavo daug Lietuvos inteligentų. Smagu mums buvo, kad Gražina paskyrė mums nemaža laiko ir kartu nuvyko pasigėrėti Ciuricho panorama nuo Uetlibergo kalno. Žinodami, kad Gražina yra banko darbuotoja, mes tiesiog užtvindėme ją ir įvairiausiais klausimais apie šveicarų gyvenimo kasdienybę, politiką, pinigus. Ji su didžiausia kantrybe mums viską aiškino, diskutavo, išklausydavo ir mūsų nuomones.
Kelionės į Fribūrą ypač laukė mūsų grupės humanitarai. Lietuvai reikšmingame Fribūro universitete mokėsi
tokie humanistai kaip VincasMykolaitis- Putinas, Šatrijos Ragana. Fribūre mūsų globėja maloniai sutiko būti Mantė Lenkaitytė. Mantę į Fribūrą atvedė mokslo žinių troškimas. Ji yra Fribūro universiteto teologijos-filosofijos doktorantė. Lietuvoje yra baigusi klasikinės filologijos mokslus, 2006 metais Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedroje apgynė daktaro disertaciją „Vienuolio idealas Eucherijaus Lioniečio ‘Pašlovinime dykumai’ ir lotyniškoje vienuolinėje literatūroje iki penktojo amžiaus pradžios”. Būtent Mantė pasirūpino, kad po universiteto valdas mus lydėtų Teologijos fakulteto Moralinės teologijos ir etikos katedros profesorius asistentas Michael Sherwin, universitetą globojančių dominikonų ordino subprioras; iš prancūzų kalbos vertė jo pasakojimą, atsakymus įmūsų klausimus. Atsidūrėme humanitarams tikrai palaimintose erdvėse, menančiose dar Vinco Mykolaičio-Putino studijų laikus. Fribūro universitetas yra katalikiškas, jame kalbama prancūzų ir vokiečių kalbomis, mokosi apie 10 000 studentų, dominikonų vienuolija yra universiteto globėja. Fribūre labai sunkiai tramdžiau savo emocijas, kai buvo kalbama apie Putiną. O jeigu būčiau galėjusi tada žinoti plačiau apie Putino studijas Fribūre, kai Vilniaus universitete rašiau diplominį darbą „Gyvenimas ir mirtis Vinco Mykolaičio-Putino poezijoje”!
Jeigu sugrįžtume prie rašinio apie Putiną knygoje „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje”, tai nustebtume, kokia kinematografiška buvo Vinco Mykolaičio-Putino kelionė į Fribūrą 1917–1918 metais. Taip, tikrai, ji užtruko ilgai. Jau pati kelionės pradžia buvo įtempta, juk studentų grupė išvyko iš Peterburgo, vos spėjo paskutiniu traukiniu
išvykti iš Rusijos prieš prasidedant Spalio revoliucijai. Vėliau karo metu teko kirsti kelių valstybių sienas. Suomijos ir Švedijos sienas pervažiuoti pavyko, bet Vokietija neįsileido žmonių, atvykusių iš valstybių – karo priešininkių. Keturis mėnesius teko laukti, kol lietuvių diplomatai bandė Berlyne jiems išrūpinti leidimus. Švedijoje Putinas su draugais atšventė ir pirmąją Lietuvos Nepriklausomybės šventę 1918-ųjų vasarį. Po to teko kankintis prie Vokietijos-Šveicarijos sienos. Šveicarija nenorėjo įsileisti, nes jaunuoliai neturėjo reikiamo pragyvenimui kapitalo. Visgi leista kreiptis į Fribūro lietuvius studentus, o jie (Putino bičiulis Ignas Česaitis, Stasys Šalkauskis, Izidorius Tamošaitis, Adomas Vilimas) pasirūpino, kad Fribūro universiteto rektorius profesorius Manseris laiduotų už lietuvių studentus…
Juk tai nuostabus siužetas ir knygai, ir filmui. Bet grįžkime atgal į XXI amžių. Dabar mums malonu klausytis, kaip prof. M. Sherwin sako: „Man didelis džiaugsmas, kad dabar tos pavergtos tautos yra laisvos”. Lietuvą jis gerbia kaip Česlovo Miloszo gimtinę. Su Miloszu gyvenimo keliai jį suvedė Krokuvoje. Mums irgi smagu, kad laisva Lietuva gali didžiuotis tokiomis išsilavinusiomis moterimis kaip Mantė, kad senoji inteligentijos lavinimosi Fribūre tradicija ir vėl atgaivinta.
IŠ DANGAUS NUSILEIDUS Į ŽEMĘ
Keliaujame toliau… Liucerną su meile aprašė ir Šatrijos Ragana, ir Salomėja Nėris, karštai pamilome tą miestą ir mes. Bernas – jame įsikūrusi Lietuvos ambasada. 1917 metais lapkričio 2 –10 d. Berne vyko antroji Berno konferencija, kurioje buvo sprendžiama Lietuvos Nepriklausomybės ateitis, toje konferencijoje dalyvavo ir Maironis. Monnetier prie Ženevos ežero, kuriame jau žydėjo magnolijos, sudarydamos dar didesnį kontrastą
Šilijono pilies akmeninei kilniai didybei ir garsiajai Šilijono kalinio istorijai, – jis mena Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės apsilankymus. Balį Sruogą, jo meilę kalnams, jo gyvenimo tragišką grožį galima pajusti tik Jungfrau kalnyne. Mes pėsti nekeliavome kalnų takais, kaip Balio Sruogos grupė 1930 metais ar Šveicarijos lietuviai, rašytojo garbei surengę žygį į kalnus 2008 metų rudenį, laimingi jautėmės ir slidininkų keltuvų pakylėti.
Kelionės bičiulis sušuko: „Mes jau danguj, mus paima į dangų”. Irmes tada dar lengvabūdiškai negalvojom
– kaip sunku bus vėliau, kai visgi reikės nusileisti į žemę. O žemėje ir vėl daug rūpesčių, daug nepadarytų
darbų, kuriuos šiek tiek apleidome, besigėrėdami krokų ir raktažolių pievelėmis, besvajodami apie legendinius edelveisus.
Beje, su tais edelveisais nutiko ir viena linksma kelionės istorija. Ji prasidėjo nuo to, kad mūsų kelionės pirmoji dama Dalia nusipirko edelveiso sėklų, visos moteriškės irgi puolė jų ieškoti. Kažkuriame mieste mes tais rypavimais, kad edelveiso sėklų niekur nerandame, gerokai įgrisome vyriškajai kelionės bendruomenei.
Vienas jų, Etninės kultūros globos Tarybos Regionų komisijos narys V. Č., kaip jam„pagal stoną” ir dera, mus subarė, kad reikia ne į tuos edelveisus dairytis, bet savo kultūros gėles puoselėt, berods, kad į rūtas dairytis patarė…
Tad taip ir padarėme. Kai grįžome į Lietuvą, tai neilgai trukus pasitaikė proga su kelionės draugais susitikti iškilmingame Lietuvai pagražinti draugijos 90-mečio minėjime. Renginio baigiamojoje dalyje buvo numatytas naujų narių priėmimas. Ir ką Jūs manote – draugijos pirmininko Juozo Dingelio (kelionės į Šveicariją dalyvio) pilietiškai pakalbinti, visu būriu įstojome į Lietuvai pagražinti draugiją.
Manau, ne tik įstojome, bet ir dirbsime.