Vilija rekomenduoja ją sužavėjusią Wladimir Kaminer knygą „Karaoke”.
Atsitiktinai knygyne atradau Kaminer knygutę”Karaoke”, perskaičiau ir susižavėjau! Gaila, kad nėra jo vertimų į lietuvių kalbą! Tie, kurie užaugo buvusioje Tarybų Sąjungoje ir moka skaityti vokiškai, turėtų nepraleisti progos ją paskaityti: nepaprastai ironiška ir juokinga! Ir lengvam stiliuje parašyta.
Wladimir Kaminer yra šiuo metu įžymiausias Vokietijos rusas! Jis gimė 1967 metais Maskvoje, o nuo 1990 gyvena Berlyne. Paraše 11 knygų, rašo straipsnius į Vokietijos laikraščius ir žurnalus, turi savo radijo laidą bei organizuoja renginius Berlyne, tokius, kaip tarptautiniu mastu žinoma „Russendisko”.
Savo autobiografijoje jis rašo apie savo gimtąjį miestą:
„Kiekvienas užsienietis, kuris atvyksta į Maskvą, sako, kad tai gobšus ir purvinas miestas. Ir jis beveik teisus. Vasarą čia baisiai karšta ir sausa, o žiemą žmonėms beveik nukrenta nosys, jei jie ilgiau, negu 10 minučių sniege pastovi. Bet vietiniai gyventojai viso to nepastebi, jie vaikšto gatvėmis greitai ir ryžtingai, nepriklausomai nuo oro prognoziu, visada tuo pačiu, tik jiems vieniems žinomu keliu. Kiekvienas turi čia savo nematomą taką, kuris jį veda į menamą turtą ir laimę. Maskva yra neapsakomai turtingas miestas ir kiekvienais metais į ją atvyksta dešimtys tūkstančių, kurie ieško savojo laimę nešančio tako. Daugelis nieko neranda ir tampa gatvių šlavėjais. Maskvoje yra neįtikėtinai daug gatvių šlavėjų, deja, jie nepadaro jokios įtakos gatvių švarumui.”
Wladimiro Kaminer knygose labai daug tokių vietų, kuriose jis su paperkančiu atvirumu ir šmaikščia ironija rašo apie savo vaikystės ir jaunystės Sovietų sąjungoje absurdus.Kaip jis iki šiol atpažįsta savo tautiečius pliaže iš didelių, apvalių randų ant rankų prie peties , kuriuos paliko tarybiniai skiepai. Kaip tais laikais visi pavydėdavo kosmonautams ir svajodavo skristi į kosmosą, jei jau į užsienį „išskristi” buvo be šansų.
W.Kaminer rašo ir apie Vokietijos gyvenimą, apie dabarties problemas – irgi labai šmaikščiai.Pavyzdžiui, kad kai vokiečiai išgirsta Peter Maffay muziką, jie tampa sentimentalūs ir ramūs. Rusams būna atvirkščiai: jie visai pasiunta, ir nori tuoj pat grįžti i tėvynę.