Didžiojoje mūsų krašto dalyje sausio 25-oji nuo seno yra vadinama viduržiemiu arba pusiaužiemiu. Pusiaužiemyje vykusį, “Kumeliuko krikštynomis“ vadintą pasilinksminimą A.J.Greimas buvo linkęs laikyti pirmojo Naujųjų metų jauno Mėnulio pagerbimo švente.
Jauno Mėnulio gimimas senoviniame rago (sausio) mėnesyje, mūsų protėviams turėjęs žymėti Naujų metų pradžią.
Pastarojo meto atradimai, atskleidę naujų netikėtų žinių apie baltų astronomiją, leidžia patvirtinti A.J.Greimo spėjimus apie Mėnulio-Žirgo sąsajas su senovine Naujų metų atskaita mūsų krašte. Pasirodo, kad zodiakinis Vandenio žvaigždynas kadaise mūsų krašte buvo siejamas būtent su Žirgo vaizdiniu. Ant apeiginio viduramžių kaušo, aptikto Gardine, yra pavaizduotas originalus zodiakinis kalendorius, jame Vandenio žvaigždyno vietoje – šuoliuojantis žirgas.
V-VIa. atsiranda Baltų kultūros fenomenas – žirgų aukos, jų kapai, apeiginių kūno dalių (galvos ir kanopų) dėjimas į kapą. Baltų pasaulėžiūroje žirgas užėmė ypatingą vietą, kaip ištikimas vyro palydovas ir artimas draugas – tai atsispindi daugelyje liaudies dainų.
Žirgo simbolis labai dažnas to meto dailėje.Jo galvos atvaizdu iki XX amžiaus puoštos verpstės, audimo staklės, jaunavedžių lovos. Tikėta, kad arklys turįs dieviškos galios, jame slypinčios vaisingumo jėgos.
Baltų mituose Saulės vežimą traukia dvyniai žirgai – Ašvieniai. Tokie žirgai – dvyniai dažni ant stogo kraštų, vadinamų lėkiais. Tai senųjų medinių kaimo namų stogų puošybos elementas, turėjęs ir grynai praktinę reikšmę – apsaugoti šiaudinius pastatų stogus nuo vėtrų ar stipresnio vėjo.
Viena lietuvių liaudies legenda pasakoja, kad piktos dvasios, lėkdamos pro gyvenamąjį namą ar kitą pastatą, tikrai užsuktų į vidų, kad ne tos „baidyklės“ – arklių galvos, ant kurių galima prisėsti pailsėti, bet įeiti į vidų pro jas – ne. Tokie lėkiai su arkliukais Lietuvoje dar XIX amžiuje buvo plačiai paplitę ir ėmė nykti XX amžiaus pradžioje, kai šiaudinius stogus pakeitė dengti skarda, čerpėm.
Šaltiniai: www.alkas.lt, www.upc.smm.lt, www.sarmatija.lt