Šie metai Bazelio knygos klubui buvo gausūs įspūdingais susitikimais ir renginiais. 2010 metais susikūręs klubas šiemet surengė šešis literatūros vakarus, trijuose iš jų dalyvavo knygų autoriai.
Be to, klubo nariai aktyviai prisidėjo prie Bazelyje vykusio Poezijos pavasario renginio organizacijos bei talkino vertėjui Markui Rodūneriui surengti susitikimą Bazelyje su Mariumi Ivaškevičiumi. Klubo narių sąraše šiemet 44 nariai, bet renginiuose nuolatos dalyvauja ne visi.
Į knygų aptarimus, nedalyvaujant rašytojams susirenka nuo 6 iki 12 žmonių, o atvykus knygų autoriams ateina 20 – 35 besidomintys literatūra.
Susirinkę klubiečiai dažnai juokauja, kad jau pats metas keisti klubo pavadinimą, nes beveik visi susitikimai vyksta ne Bazelyje, o Reinache, Zabulionių šeimos namuose. Be to, į klubo veiklą įsitraukė nemažai lietuvių iš Ciuricho, Berno ir kitų aplinkinių miestelių. Bet galų gale ne klubo pavadinime esmė, svarbu, kad žmonės susirenka ir turime galimybę kalbėtis lietuviškai, diskutuoti apie literatūrą, poeziją bei kitas Lietuvos aktualijas.
Apie ką susitikimų metu buvo kalbėta, pasakoti tektų ilgai, taigi pasidalinsime tik skaitytų knygų sąrašu ir leisime žvilgtelėti į klubo dienoraštį bei susitikimų užkulisius.
Vasaris:
Susirinkę į pirmąjį klubo vakarą aptarėme Upton Sinclair „Džiungles“. Tai pirmoji ne lietuvio autoriaus knyga, kurią skaitėme kartu.
Kovas:
Į Bazelį atvyko Justinas Žilinskas su savo ką tik tuomet išleistu romanu „KGB vaikai“. Mes šios knygos nebuvome nutarę skaityti, taigi pats susitikimas tiek mums, tiek pačiam autoriui tapo malonia staigmena. O staigmenos istorija tokia: Justinas ruošdamasis vasario-kovo mėn. keletui dienų darbo reikalais atvykti į Ženevą, apie savo planus pasipasakojo Šveicarijoje gyvenantiems draugams. Vienam iš jų, Dariui, ir kilo idėja, kad vertėtų bičiulio knygą aptarti. Darius pasiteiravo, ar mums tai būtų įdomu. Ir, žinoma, mums buvo įdomu. Kadangi stengiamės visada perskaityti knygą, kurią norime aptarti, nes neskaičius, koks gi aptarimas, Virginija (kita, ne šio straipsnelio autorė) skubiai suorganizavo knygų atvežimą iš Lietuvos. Net teko pasigailėti, kad per mažai užsakėme – visos 20 knygų buvo išpirktos. Atvykęs autorius buvo itin kalbus, pasakojo tikriausiai (beveik) nieko neslėpdamas, kaip vyko romano rašymas, įdomiai atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus, o vakaro pabaigoje net sugrojo gitara. Štai toks visapusiškas talentas netikėtai užsuko kovo mėnesį į Bazelį.
Justinas į mūsų klubo dienoraštį įrašė: „Labai netikėtas kvietimas žadėjo, kad bus kažkas labai nepaprasta ir iš tiesų – tiek geranoriškų, džiugių, įdomių, aktyvių, kalbių, ir ką čia jau slėpti – gražių, žavių skaitytojų. Kaip smagu, kai jokio oficialumo, o tiesiog paprastas, artimas žmoniškumas. Ačiū!“.
Kai toks svečias žavus, nesunku ir mums…
Balandis:
Aptarėme Donaldo Kajoko „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Gaila, pačio autoriaus nebuvo, bet per daug nenusiminėme, nes žinojome, kad jį pamatysime gegužės mėnesį per Poezijos pavasario renginius Šveicarijoje. Su Donaldu Kajoku buvome pažįstami nuo 2011 metų, tada jis su klubo krikšto mama poete, rašytoja Dovile Zelčiūte, Sara Poisson ir Skaidriumi Kandratavičiumi viešėjo, beje, irgi gegužės mėnesį, dar „neoficialiame“ Poezijos pavasaryje Šveicarijoje.
Gegužė:
Renginiu Bazelyje atidarėme antrąjį Poezijos pavasario festivalį Šveicarijoje. Kiti renginiai vėliau vyko Ciuriche (org. Ciuricho knygos klubas), Fribūre (org. LR Ambasada) ir Ženevoje (org. Eglė Kačkutė). Bazelyje ir Ciuriche skaitymai vyko vokiečių ir lietuvių kalbomis, Fribūre bei Ženevoje – prancūzų ir lietuvių.
Įrašai klubo dienoraštyje:
Antanas A. Jonynas: „Knygos klubas – puiki idėja, tikiuosi, kad tokie ims rastis ir Lietuvoje. Sėkmės Jums ir tikiuosi, kad susitikimai su Lietuvos rašytojais Jums dar ilgai nenusibos“.
Donaldas Kajokas „Na va, aš vėl Bazelyje! Smagu. Oras šaltesnis, bet bendravimas labai šiltas. Daug poezijos, ji sklinda iš auditorijos. Dėkui dar sykį“.
Marius Burokas: „Dėkui Bazelio klubui už svetingumą, dėmesį, šiltą priėmimą. Būnant šiame mieste galima trumpam patikėti, kad pasaulyje nėra jokių rūpesčių ir bėdų, poezija ir knyga – tikrasis prieglobstis ir tikslas. Gal taip ir yra“.
Rugsėjis:
Dėl tam tikrų aplinkybių rugpjūčio susitikimas buvo nukeltas į rugsėjo mėnesį. Vasaros atostogoms dar nepasibaigus, bene jau rugpjūčio viduryje, mane pasiekdavo susitikimų pasiilgusių klubiečių žinutės – kada gi pagaliau susitinkame. Pagal klubo tradiciją, susitikimo laikas parenkamas labai demokratišku būdu: yra pasiūlomos kelios datos, norintys atvykti į susitikimą, tiesiog pažymi tinkančią dieną ir knygos aptarimas vyksta, kai yra daugiausiai dalyvaujančių.
Aptarėme Alvydo Šlepiko knygą „Mano vardas Marytė“.
Spalis:
Planus pasikviesti rašytoją Sigitą Parulskį rezgėme nuo metų pradžios. Juos realizuoti buvo nesunku, autorius daug nemąstydamas sutiko mus aplankyti. Kadangi rašytojas atskrido į Ciurichą, prireikė ir ten gyvenančių klubo narių pagalbos. Galima sakyti, buvo sudarytas net savotiškas rašytoją globojančiųjų „štabas“. Dovilė pasitiko Sigitą oro uoste, aprodė vakarėjantį Ciurichą. Kitą dieną rašytojas buvo „perduotas“ į Ilonos globą. Ilona jau dienos šviesoje vedžiojo Sigitą po miestą ir atlydėjo jį į Bazelį. Bazelyje rašytojas pateko Virginijos ir Rūtos žinion. Vakaras Bazelyje užtruko kiek ilgiau nei buvo planuota – su rašytoju atsisveikinome apie vidurnaktį. Kitą dieną Sigitas išvyko į Ženevą, kur juo jau rūpinosi Eglė.
Sigitas mūsų pastangas dienoraštyje įvertino taip: „Dar niekada neteko patirti tiek mielų moterų dėmesio“.
Lapkritis:
Gegužės mėnesį mus pasiekė Lietuvoje gyvenančio vertėjo Markaus Rodūnerio klausimas, ar norėtume surengti susitikimą su rašytoju, dramaturgu ir kino režisieriumi Mariumi Ivaškevičiumi. Markus papasakojo, kad vėlų rudenį ruošiasi padaryti keletą į vokiečių kalbą išverstos Mariaus knygos „Žali“ pristatymų Šveicarijoje. Žinoma, mes mielai sutikime. Labai daug prisidėti prie organizacijos ir nereikėjo – teko pasirūpinti tik patalpomis renginiui bei Mariaus nakvyne. Mainais už tai gavome labai įdomius pašnekesius su vienu svarbiausių šiuolaikinių autorių Lietuvoje. O renginį moderavęs Markus papasakojo apie literatūros vertėjo darbo subtilybes.
Marius atsiklausęs paskaitinėjo kitų rašytojų paliktus įrašus klubo dienoraštyje ir komentuodamas Sigito Parulskio įrašą parašė:
„O aš globos nespėjau patirti, kaip Sigitas, bet dėmesio teko. Ir nuoširdžiai sakau: atmosfera buvo ir tebėra labai šilta. Ačiū, bazeliečiai.“
Po tokio įrašo Mariui teko paaiškinti, kad „speciali“ globa yra taikoma tik tiems rašytojams, kurie atvyksta pas mus be tarpininkų ir jei kitą kartą lankysis vienas – tokia globa, kokią patyrė Sigitas, bus garantuota.
Markus: „Šilti prisiminimai apie nuostabų renginį mano jaunystės mieste Bazelyje!“
Lapkritis:
Antrasis, jau tikrai „klubinis“ lapkričio mėnesio susitikimas, vyko dalyvaujant Eglei Kačkutei iš Ženevos. Eglės monografijos „Svetimos ir savos“ aptarimo laukėme itin nekantriai, nes autorė gerai pažįstama Šveicarijos lietuviams, prancūziškosios dalies lietuviškų renginių siela ir tiesiog puiki pasakotoja.
Eglė: „Mielos klubietės ir klubiečiai, kurių nesutikau, skaitykite, gyvuokite, klajokite tekstų ir gyvenimų labirintais. Ačiū už nuostabią popietę“.
Kaip matyti, skaitėme ir aptarėme labai įvairias knygas, susitikome su daug gerai žinomų rašytojų ir poetų iš Lietuvos. Ypatingai džiugu, kad bendravimas su rašytojais nesibaigia jiems išvykus iš Šveicarijos. Dauguma iš jų mielai bendrauja ir vėliau su mumis, pataria, kokias knygas skaityti ir aptarti, dalijasi naujienomis iš Lietuvos.
Kitąmet ruošiamės turėti svečių iš Lietuvos bei aptarti ne mažiau įdomias knygas. Smalsu, kas atvyks ir ką skaitysime? Užsukite į mūsų susikimus ir sužinosite – esate visada laukiami, nesvarbu, ar norite dalyvauti nuolatos ar tik susitikimuose su rašytojais.
Iki pasimatymų kitais metais!
