J. Survilaitės straipsnis apie Šveicariją ir Šatrijos Raganą portale bernardinai.lt.
Konfucijus yra sakęs: „Neišgyvenk, kad tavęs nesupranta žmonės. Graužkis, kai tu jų nesupranti…“
O Strinbergas savo laiškuose rašė: „… Aš kūrėjas! Aš juk lipdau iš niekų ištisus gyvenimus. Lipdau pagal savo nuotaiką. Baudžiu arba duodu atpildą, valdau gyvastį ir mirtį. Vedu savo pasaulį į gėrį arba paskandinu jį blogyje… Rašydamas aš buvau linksmas su linksmais, piktas su piktais, geras su gerais… kalbėjau vaikų, vyrų, moterų, senelių lūpomis, esu karalius ir elgeta, išaukštintas ir paniekintas… man priklauso visos nuomonės ir išpažintys, visos religijos,gyvenu visais laikais, o gal jau nebeegzistuoju. Ir ši būsena man kartais atneša palaimą…“ (J. S. Vertimas iš vokiečių kalbos)
Ar meninės išraiškos laisvė turi ribas? Ar klasikinės estetikos ir moderniųjų modifikacijų santykis turi išlaikyti pusiausvyrą?
Yra daug menininkų, tą santykį draskančių. Ar tai kova tarp meno ir nemeno? Gaila, tačiau šiandien nuogo karaliaus situacijos kartojasi visose meno srityse.
Mandagus kraštutinis individualizmas?..
„Didelė šių laikų bėda, jog labai skirtingos mūsų ir meno suvokėjo laisvės“, – padūsauja ne vienas Vakarų Europos kritikas.
Kadaise filosofas Immanuelis Kantas tvirtino, kad žmogui protas yra duotas tam, kad jis jį protingai panaudotų. O Romualdas Rakauskas teigia, jog atėjo laikai, kai: „visi laukia negirdėtų, ypač sukrečiančių dalykų, o juk gražumu nesukrėsi?!“ Kritikė Jūratė Sprindytė knygoje „Prozos būsenos“ pabrėžia: „Kam stinga profesionalumo ir kultūrinio podirvio bei erudicijos, tas pasiduoda bravūrai, beskonybei ir vulgarumui.“
Kur yra visam tam atrama? Iš kokio šaltinio menininkas gali atsigerti ir pasisemti savo kūrybai dvasingosios krikščioniškosios energijos?
Po tokios įžangos, noriu sustoti prie blaivaus, dvasingo ir dabartyje labai reikalingo dr. G. Mikelaičio straipsnio: „Šatrijos Ragana – dvasinės literatūros rašytoja“, paskelbto rugpjūčio „Bernardinuose“.
Tada mane apsupusio laiko paralelės kažkaip dar kartą prasmingai susijungė būtent su gerbiamo dr. G. Mikelaičio straipsniu apie visais laikais ir visų mylimą rašytoją Šatrijos Raganą.
Rugpjūčio 9 dieną Ciuricho miesto Wittikono kapinėse dešimties šveicarų ir poros lietuvių būrelis palaidojome seniausią ŠLB lietuvę išeivę vienuolę Bronislavą Skurkytę. Ant laikinai išdygusio medinio kryželio įspūdinga data: 1913–2013 metai. (Tiesa, šimtas metų jai būtų sukakę tik rugsėjo pabaigoje.)
Kitą dieną nuėjusi aplankyti Ciuricho senelių namuose greitai 90-metį švęsiančią lietuvę emigrantę Angelę Gageckienę abi įsikalbėjome būtent apie Šatrijos Raganą. Angelės knygų lentynoje jos pačios įrišti paauksuotais viršeliais guli šios lietuvių Rašytojos raštai. Žinau, jog p. Angelei Šatrijos Ragana pati brangiausia. Rašytojos knygas, kaip didžiausią turtą, ji atsigabeno ir į šveicariškus senelių namus…
„Šatrijos Raganą labai vertino ir a.a. vienuolė Bronislava“, – primena man p. Angelė, mačiusi, kaip vienuolė Bronė, dirbdama medicinos sesele vienoje Ciuricho klinikoje vis nešiodavosi rankinėje tai vieną, tai kitą Šatrijos Raganos knygą…
Įsikalbame, nes palaidojusios jau vieną iš paskutinių savo tautiečių, mudviejų gedulingai susidvasinusios sielos geresnės temos neras.
Nugrimztame į XX a. 3–4 dešimtmečius, kai rašytoja išgyveno savo populiarumo laikotarpį. Kai, pasak humanitarinių mokslų daktaro G. Mikelaičio, Lietuvoje kunkuliavo literatūrinio proveržio, naujų idėjų ir lūžių, kultūros ir religijos gražaus santykiavimo laikotarpis…
Angelė prisimena, kaip savo motinai, gyvendama Kaune, Laikinojoje sostinėje, apie 1938-uosius metus yra įrašiusi sveikinimą Motinos dienos proga:
„Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltos rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą…
Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiu prie žiedo karštą kaktą…
Motin mano!
Ar ne tavo rankos – baltos, meilios ir švelnutės – taip meilingai glamonėja?
Ar ne tavo tai rankelės brangios?
Ašaroms apsirasojo žiedas…
O pro langą sidabrinės akys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną.“ (Šatrijos Ragana „Sename dvare“ )
Štai toji tikroji meniškoji žodžio galia, apsupta įspūdinga paslapties jutimo erdve! Nuostabusis dvasinis regėjimas ne tik „Sename dvare“, bet ir kiekviename Rašytojos kūrinyje!
1905–1907 metais Šatrijos Ragana Ciuriche ir Fribūre kaip laisva klausytoja studijavo etiką ir pedagogiką. „Varpo“ žurnale, 9-me numeryje (1914 m. ) aprašo įspūdžius iš kelionės į Rapersvilio Lenkų muziejų:
„… Mickevičiaus kambaryje yra… kasdien vartojamų jo daiktų. Stebėdamasi su pietizmu žiūriu į tai: rodos ant tų daiktelių yra nuplaukusididžiosios jo buvusio savininko dvasios dalis. Nes tai tikrai buvo ne tik didelis talentas, bet ir didelė dvasia. O tai ne visados eina drauge…
Pavasario vakaras nusileido. Paskutiniam spinduliui už ežero užgesus, senoji pilis pradėjo savo fantastingą nakties gyvenimą. Iš visų pusių ėmė kilti paslaptingi šnabždesiai, kažkokie keisti garsai, ištartų prieš šimtą metų žodžių, garsas žingsnių pereitų kojų, kurios jau seniai pelenais pavirto…“
Ar tai ne ramus teigimas, jog mirtis yra pereinamasis tarpsnis iš nebūties į amžinąją tikrovę? Jos realumas priklauso nuo žmogaus tikėjimo Dievo galiomis, Evangelija ir Kristaus mokslu…
„Šatrijos Raganos kūriniai – ir dvasinės literatūros pavyzdžiai mūsų krikščioniškoje raštijoje… (Jie )atstovauja dvasinės literatūros dimensijai mūsų literatūroje“… – patvirtina dr. G. Mikelaičio straipsnio mintys.
„… amžinybės mes per visą gyvenimą siekiame jai kasdienąruošdamiesi…, – aiškindavo a.a. vienuolė Bronė, – teigia p. Angelė. – Su tokia nuostata daug lengviau atsisveikinsime su šiuo žemiškuoju gyvenimu. Tuo jau aš įsitikinau…“, – prideda nuo savęsdevyniasdešimtmetė mano pašnekovė Šveicarijos emigrantė.
Studijų Ciuriche metu Šatrijos Ragana vertė jai asmeniškai pažįstamo ir artimo F. W. Foersterio pedagoginius raštus. Jo veikalą „Jaunuomenės auklėjimas“, jį suautorizavusi (pritaikiusi lietuviškai aplinkai ) XX amžiaus viduryje išleido lietuvių kalba savo lėšomis, nes buvo įsitikinusi, jog charakterio lavinimo ir valios ugdymo, (stipriai įjungus jausmus bei emocijas ) gudrybes jaunas lietuvis turėtų pasisavinti, būtent, iš šio Vakarų Europos mąstytojo pedagoginės patirties aruodų… Šatrijos Raganą žavėjo F. Foersterio krikščioniškasis idealizmas, tai, kada saviugdoje ieškoma emocinių, jausminių paskatų ir motyvų, uždegančių jauną žmogų ieškoti naujų kelių dvasinių vertybių savyje stiprinimui… O susiformavus įpročiui – tolesnį „lavinimą jungti su sąžinės auklėjimu…“
Kaip visa tai būtų svarbu šiandien mums, išgyvenantiems brutaliai subjektyvų vertybių per(Nu)vertinimo laikotarpį!
Dr. G. Mikelaitis prabyla ir apie Šatrijos Raganos suformuluotą „laiko vertybių sampratą“, kai „lengvatikystei ji priešino įsitikinimų etiką, grindžiamą tikėjimo sąmoningumu“…
Mes, emigrantai, dažnai pasakome, jog Tėvynė mums lyg antroji Motina. Tai irgi Šatrijos Raganos teiginio patvirtinimas, jos minčių ir nuostatų paliudijimas, ypač susipažįstant su jos kūryba vaikams, kur gimtoji kalba ir gimtoji aplinka ryškiai suasmeninama. Jos apsakymas, parašytas Ciuriche, „Vyšnios“ – tikra sąžiningumo pamoka kiekvienam vaikui.
Dr. G. Mikelaičio knygoje „Kilti ir kelti“ Šatrijos Raganos asmenybė iškyla naujai, iš naujo įsirašydama į auksinį mūsų tautinės dvasingosios lietuvių literatūros fondą. Laimė, jog tas fondas, 50 metų sovietinio režimo marinamas, vėl atsikelia, sužydi savo emocinėmis spalvomis lyg patvirtindamas pačios Rašytojos žodžius:
„Dešimt kartų galiu pulti, bet visada atsikelsiu, žinau, kad turiu eiti savo keliu, esu reginti, turiu savy tą didžią galią, galiu kurti.“
Kuris šiandienos menininkas nenorėtų eiti prieš šimtą metų pramintu Didžiosios Lietuvės Rašytojos keliu ir būti taip gražiai įvertintas už dvasingumą?!