Ciuriche vykusi literatūrinė konferencija „Laiko ženklai kultūros istorijoje“, skirta Šveicarijos lietuvių knygos klubo dešimtmečiui bei Lietuvos XXVII knygos mėgėjų draugijos 80-mečiui vis dar ataidi gražiais straipsniais lietuviškoje spaudoje. Šįkart publikuojame Gedimino Zemlicko „Laiko ženklai Alpių krašte ir kultūros istorijoje„, spausdintą Lietuvos mokslininkų laikraštyje „Mokslo Lietuva”.
Gediminas Zemlickas
Laiko ženklai Alpių krašte ir kultūros istorijoje
Pažintinę kelionę „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ kovo 23–31 d. surengė Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA) ir XXVII knygos mėgėjų draugija kartu su Šveicarijos lietuvių bendruomene. Nuvykus į Ciurichą, kovo 26-ąją, Marios Lourdes bažnyčios salėje įvyko konferencija – „Laiko ženklai kultūros istorijoje“. Konferencija skirta Šveicarijos lietuvių knygos klubo dešimtmečiui, XXVII knygos mėgėjų draugijos 80-mečiui, o atskira konferencijos sesija buvo skirta Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, tuo pačiu ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šimtųjų mirties metinių, paminėjimui.
Dar nespėjus nugulti kelionės dulkėms, nėra taip paprasta įspūdžius suguldyti į nuoseklią seką, daryti išvadas ir apibūdinti visą devynių dienų kelionę ir susitikimus su Šveicarijos lietuviais. Tam prireiks laiko, o laikas – įnoringa substancija. Nebent Šveicarijos Alpės turi savybę laikui pritaikyti kitus dėsnius, ne visada fizinius. Gal net turi galios sustabdyti laiko tėkmę… Norėjosi patikėti, kad tuos pačius Alpių kalnų, priekalnių ir net slėniuose išsidėsčiusių miestų vaizdus regėjo mūsų tautinio atgimimo poetas Maironis, jautriasielė Salomėja, filosofinės lyrikos kūrėjas Mykolaitis-Putinas ir dvarininkaitė Marija Pečkauskaitė, kuri iš Povilo Višinskio ir Vaižganto jai duotų dviejų pravardžių prisijaukino abi ir literatūroje išliko Šatrijos Raganos vardu.
Šveicariją prie Lietuvos gerokai priartino Šveicarijos lietuvių bendruomenės pastangomis 2009 m. pasirodžiusi dviem kalbom – lietuvių ir vokiečių – parengta knyga „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“*. Tai Šveicarijos lietuvių bendruomenės dovana Lietuvai jos vardo paminėjimo Tūkstantmečiui. Knygoje rašoma apie aštuonis lietuvių literatūros klasikus, kurie įvairiu metu, pradedant nuo XIX a. pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo lankėsi, studijavo, kurį laiką gyveno Alpių krašte. Knygos sudarytoja Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen rašo apie Maironį ir Salomėją Nėrį, Virginija Siderkevičiūtė – apie Jurgį Baltrušaitį, Audrius Alkauskas – apie Joną Biliūną, Gražina Staniūtė-Hagopian – apie Mariją Pečkauskaitę–Šatrijos Raganą, Diana Brunner sugrąžina skaitytoją į Vinco Mykolaičio-Putino studijas Fribūro universitete, Eglė Kačkutė atgaivina Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, aktyvios moterų judėjimo dalyvės, sąsajas su Šveicarija, o Jurgita Kopitkovienė rašo apie kalnų stichijos pavilioto Balio Sruogos keliones po Šveicarijos Alpes.
Knygos sudarytoja atidi ir dabarties rašytojams, tad atsirado vietos ir trims lietuvių kūrėjams – Marcelijui Martinaičiui, Sigitui Gedai ir Jurgiui Kunčinui, kurie jau po nepriklausomybės atkūrimo vienaip ar kitaip savo biografijas susiejo su Šveicarijos lietuvių bendruomene, taigi ir su šiuo kraštu. Tenka tik apgailestauti, kad Sigitas Geda ir Jurgis Kunčinas jau iškeliavo į savo ilgiausiąją kelionę – lietuvių deivių ir protėvių šalį, bet savo kūryba jie išliks ne vienos kartos tautiečių atmintyje. Apie šiuos tris rašytojus rašo jų plunksnos sesė Janina Irena Survilaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 2009 metų. Ištekėjusi 1991 m. pasiliko gyventi Šveicarijoje ir vadina šį savo biografijos posūkį Dievo, likimo ir istorijos dovana.
Jeigu tarp autorių nebūtų J. I. Survilaitės, galėtume tvirtinti, kad knygą rašė „nerašytojai“ ir tada vertinant būtų galima tikėtis šiokių tokių nuolaidų. Tačiau jų nereikia, nes padirbėta iš peties ir iš širdies, ir tą skaitytojas pajaučia iškart. Per savo tautos kūrėjus ir jų likimus turime unikalią progą pažvelgti į tolimą ir kartu tokį artimą kraštą, savaip antipodą lygumų ir visai kitokio istorinio likimo Lietuvai.
Knyga jau žinoma Lietuvoje, spėta pristatyti Pagėgių savivaldybės bibliotekoje ir Pagėgių A. Mackaus gimnazijoje (Jūratė Capersen yra baigusi Pagėgiuose vidurinę mokyklą), Kauno Maironio gimnazijoje ir Kauno menininkų namuose, Vilniaus pedagoginiame universitete, Vilniaus A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje ir Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje. Po Lietuvą pasklido ir didžioji dalis knygos tiražo. Tūkstančio egzempliorių akivaizdžiai nepakanka, norint bent maža dalimi patenkinti skaitytojų žingeidumą. Priminsime, kad knygos rengimą ir leidimą finansavo tuometinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Istorijos deivės paviliotas
Kelionės susirinkimo vieta buvo Kaunas, tad nuo šio miesto bus teisinga laikyti ir viso žygio pradžią. Vilniečiai neturėtų užsigauti, nes sudarė tik ketvirtadalį iš visų keliavusiųjų. Per rašytojus, dailininkus ir mokslo vyrus Kaunas glaudžiau už bet kurį kitą Lietuvos miestą susijęs su Alpių kraštu. Šveicarija tarsi magnetas traukė įvairių kraštų studentiją, kūrybinę inteligentiją, tarptautinių organizacijų, kurių centrai ar būstinės veikė toje šalyje, narius. Nuo XX a. pradžios ir iki Antrojo pasaulinio karo ne išimtis buvo ir Lietuva.
Ciuriche buvo numatyta konferencija „Laiko ženklai kultūros istorijoje“, tad kelionės laikas autobuse buvo labai dalykiškai ir prasmingai panaudotas – kelias iki Alpių neprailgo. Tą laiką galima pavadinti būsimosios konferencijos generaline repeticija, galima ir tiesiog kelionės dalyvių kūrybiniu prisistatymu. Svarbiausioji kelionės organizatorė, XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė daugumai keliauninkų buvo davusi namų užduotis: konferencijos pranešimų autoriams pristatyti pranešimų apmatus, svarbiausias idėjas, o likusieji buvo įpareigoti supažindinti su savo veikla, darbais ir pomėgiais. Prisistatymai buvo išties turiningi, nes kalbėta apie tai, kas kiekvienam brangiausia – parašytas ir išverstas knygas, savo mokslinį, kūrybinį, leidybinį ar visuomeninį darbą, sukauptus rinkinius, kolekcijas ir pan. Pagal išgales, jei atmintis nesušlubuos, pamėginsime bent kai kuriuos įdomius žmones ir jų reikšmingus darbus „Mokslo Lietuvos“ skaitytojams pristatyti. Sieksime parodyti, kad kūrybinis tautos potencialas sietinas ne vien su mūsų klasikų darbais ir nėra vien praėjusio laiko atgarsis, bet išlieka ir šiandienos gyvenimo labai svarbia kūrybinės raiškos dalimi. Kai kuriems žmonėms gal net esmine dalimi, todėl jie nusipelno, kad apie juos būtų plačiau žinoma.
Štai kad ir Marijampolėje gyvenantis Kęstutis Subačius, keliavęs kartu su žmona medike Lina Subačiene. Kadangi Kęstučiui pirmajam buvo suteiktas žodis, tai jį pirmą ir jo svarbiausius gyvenimo pomėgius ir pristatysime. Marijampolė yra bene vienintelis miestas pasaulyje sugebėjęs pastatyti didingą paminklą savo tautos kalbai, ir šis faktas daug ką pasako apie viso Sūduvos krašto žmones. Viename iš internetinių tinklalapių K. Subačius pristatomas kaip verslininkas ir kultūros puoselėtojas. Šių eilučių autoriui sunku pasakyti, kaip Kęstučiui sekasi verslas, nes visos kelionės metu apie tai nebuvo progos paklausti, o štai istorijos ir kultūros dalykus, istorinį jotvingių ir sūduvių likimą aptarinėjome. Tuo gyvena Kęstutis ir, patikėkit, šia sveika „liga“ sugeba užkrėsti kiekvieną.
K. Subačiaus tėvas kilęs iš Šventežerio prie Dusios ežero, o tai senovės sūduvių dvasinio gyvenimo panteonas. Kęstučiui ši sąsaja yra nepaprastai reikšminga, ir kaip pamatysime toliau, jo paties gyvenime suvaidino labai svarbų vaidmenį. Pačiam Kęstučiui buvo lemta į šį pasaulį ateiti Lazdijuose, augti Veisiejuose prie Ančios ežero. Pokaryje tėvai persikėlė į Užlieknių kaimą Šilutės rajone, kur Kęstutis baigė Juknaičių septynmetę, įstojo į Kauno politechnikumą, baigė jo Pramoninės civilinės statybos skyrių. K. Subačius buvo paskirtas Skuodo rajono statybinės organizacijos darbų vykdytoju, už Skuodo miestelio statė naują plytinę. Įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakulteto vakarinį skyrių, kartu dirbo Kauno statybos ir remonto tresto valdyboje. Iš sklandžiai besiklostančios biografijos visiškai neaišku, ar vaikino pasirinktasis gyvenimo kelias kur nors buvo persipynęs su istorijos deivės vaikščiotais paslaptingais takais. To suartėjimo su senųjų sūduvių, jotvingių ir kitų baltų dvasine kultūra iš sausų biografijos duomenų nepajusime ir K. Subačiui pradėjus darbą Skuodo rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Tai įvyko 1965 metais, o 1976 m. buvo išrinktas Kapsuko (taip buvo „perkrikštyta“ Marijampolė) rajono vykdomojo komiteto pirmininku. Pareigos gražiai papuošė biografiją, o svarbiausia, kad pavyko pertvarkyti jam patikėto miesto valdymą ir ūkį į respublikinio pavaldumo miestą, kurio gyvenimui K. Subačius vadovavo beveik iki 1990 m. balandžio pabaigos.
Valstybingumą atstačiusios Lietuvos miestams reikėjo naujų vadovų, tad senąjį vardą atgavusios Marijampolės miesto Taryba išsirinko naują miesto pirmininką, nuo tada jau pradėtą vadinti meru. Tuo metu Marijampolėje kūrėsi Krikščioniškosios kultūros centras, kurio reikalų valdytoju ir buvo pakviestas K. Subačius. Per prabėgusius metus centras tapo solidžia kultūros ir mokymo institucija, o K. Subačius pagaliau galėjo atskleisti, kas visą laiką tarsi glūdėjo šešėlyje – jam visados rūpėjo gimtojo krašto ir tautos istorija, kultūra ir visa tai, kas mūsų šalį daro savitą ir nepakartojamą. Iš to prisirišimo prie savojo krašto praeities ir sugebėjimo per dabartį nutiesti ryšį į ateitį atsirado K. Subačiaus parašytos knygos: 2005 m. išleista „Marijampolės miestas po 1940: istorija, dokumentai, faktai, mintys, datos“, 2006 m. – „Sūduvos kraštas nuo priešistorinių laikų iki XX a. III dešimtmečio“, 2005 m. – „Marijampolės miestas: priešistorė, miesto ištakos, istorija, mintys, kūrėjai“. Nemažai parašytų rankraščių dar guli stalčiuje, bet ateis šviesos valanda ir jiems.
Iš tų laikų, kai būta dvasių ežerų
Grįžkime prie K. Subačiaus tėvo gimtinės – Dusios ežero. Pačiam Kęstučiui tai nepaprasta vieta, nes ten jo, kaip sūduvio ir šiandieninės dvasinės jausenos ištakos. Jei būtų kitaip, tikriausiai nebūtų ir jo parašytų knygų.
Dusia – trečias pagal dydį Lietuvos ežeras, Dzūkijos „jūra“ vadinamas, kartu su Metelių ir Obelijos ežerais Sūduvos aukštumoje sudaro didžiausią Metelių regioninio parko vertybę. Daug įvairios informacijos galima rasti apie šias ir kitas vietoves internetiniuose tinklalapiuose: tiksliai išmatuoti ežerų geografiniai parametrai, suskaičiuotos juose gyvenančios gyvūnų ir augalų rūšys, išvardyta, kur ir kokioje sodyboje galima įsikurti poilsiui, kur praleisti laiką ir panašiai. Jeigu ko ir stinga, tai visai kitokio pobūdžio žinių. Apie senųjų šių vietų gyventojų sūduvių tikėjimą, sakralų santykį su gamta ir konkrečia gyventąja vietove, ryšius su kaimyninėmis ir toliau gyvenančiomis gentimis ir tautomis. Ačiū Kęstučiui Subačiui, kad priminė važiuojant per senųjų sūduvių ir kitų jotvingių kadais gyventas žemes, taip pat ir dabartinės Lenkijos teritorijoje.
O priminė tai, ką saugo ir lyg paslaptį iš kartos į kartą kažkokiu stebuklingu būdu vis dar perduoda kad ir Dusios ežero vardas. Dusia – tai dvasia, senovėje dvasių ežero būta. Tose žemėse gyvenę jotvingiai tikėjo, kad po mirties žmogaus vėlė persikelia į šventus ežerus ar upes – apsivalyti. Tuose šventežeriuose, šventupėse išsipraususios vėlės, anų laikų kalba kalbant, nusimetusios nuodėmių naštą, toliau keliaudavo joms lemtais keliais – vyrų vėlės kėlėsi į šventuosius ąžuolus, moterų vėlės – į šventąsias liepas.
Ar ne nuostabus tikėjimas, susiejęs gamtą, žmones supusį pirmapradį ir civilizacijos dar nenuteriotą kalvų, miškų, ežerų ir upių grožį? Visa aplinkui buvo sakralu, šventa, prasminga, gyva, nes į žmogų bylojo gamtos ir kadais ten gyvenusių protėvių vaizdiniais ir kiekvienam suprantama kalba. Kaip toje slaptingų ženklų aplinkoje turėjo jaustis žmogus? Veikiausiai panašiai, kaip kad mes pasijuntame įžengę į didingą katedrą. Skirtumas tas, kad šventoves ir katedras mūrijo žmonės, o žalius gamtos skliautus formavo šventų ąžuolų ir ąžuolynų šakos, šventežerius ir šventupes paliko šiuos žemės plotus prieš 115 tūkst. metų uždengęs ir tik prieš 13 tūkst. metų baigęs tirpti paskutinysis ledynas. Paskui tirpstantį ledyną tolyn į šiaurę paskui pradėjusią želti žolę keliavo šiaurės elniai, paskui juos traukė ir žmonės. Jeigu senuose kapinynuose aptinkamos šiaurės elnių figūrėlės, gal tai ne šiaip sau atsitiktiniai dalykai? Ar ne čia gyvenusių žmonių pasąmonėje buvo užkoduota ir saugoma tai, kas vyko tūkstančius metų iki jų, o palikuonims buvo perteikiama pasakų pavidalu? Viskas tarpusavyje susiję – gamtos reiškiniai ir klimatas, žaliasis gamtos apdangalas ir gyvūnija, o kartu ir žmogus, kaip tos gamtos neatsiejama dalis. Net ir seniausia praeitis nemiršta, bet mums nesuvokiamais būdais per pasakas, senųjų laidojimų įkapes vis dar prabyla ir į šiuolaikinių žmonių sielas. Gal kas pasakys, jog visa tai nepraktiškos ir šiais laikais mažai kam reikalingos žinios, bet kodėl kelia nerimą, jaudina ir iš pasąmonės gelmių žadina, prikelia vaizdinius, kurie ligi tol tyliai slypėjo, bet nuo ežero ar upės ištarto vardo, tarsi gyvos būtybės, staiga atgijo? Kas paaiškins, kokios jėgos čia veikia ir kodėl tie vardai randa atskambį mūsų dvasioje?
Gamta veikė čia gyvenusius žmones ir teikė pagrindą kurti savąją kultūrą, labai savitą, išaugusią iš natūros ir žmonių veiklos glaudaus ryšio. Todėl ta kultūra tokia organiška ir mums brangi, nors mūsų laikus pasiekė po daugybės gamtinių, priešistorinių ir istorinių kataklizmų. Senosios Europos žemdirbių kultūroje, kurioje vyravo Didžiosios Deivės (Motinos) kultas, klestėjo taiki civilizacija, kurios pagrindas buvo meninė kūryba ir – verta įsidėmėti – nematerialiosios, bet dvasinio gyvenimo vertybės. Didžioji Deivė simbolizavo Žemę, pačią Gamtą, to meto žmonių tikėjimas buvo suvokiamas kaip pačios Gamtos dalis. Neatstitiktinai ir Senosios Europos civilizacijos tyrinėtoja Marija Gimbutienė sakė: „Mums reikia ryšio su žeme, augalais ir gyvūnais, o tai ir yra Senosios Europos kultūra“. Tyrinėtoja kvietė sustoti, susimąstyti, o gal ir sugrįžti, kol dar ne viskas prarasta. Tik ar galima atgal pasukti Laiko ratą?
Būtų įdomu panagrinėti, kiek taiki civilizacija gyvybinga ir ar pajėgi atsispirti išorinei jėgai. Ar taikumas nėra silpnumo išraiška kitokios sanklodos pasaulyje? Senosios Europos civilizacija neatsispyrė iš Eurazijos stepių Europą užplūdusioms klajoklių indoeuropiečių gentims, atnešusioms patriarchalinės visuomenės sanklodą su jos vyriškais dievais, nuolat kariaujančiais, vaisinančiais ir kitais būdais per jėgą save įtvirtinančiais. Pirmieji Senosios Europos nykimo ženklai pastebimi V tūkstantmetyje pr. Kr., o IV tūkst. pr. Kr. viduryje jau galima kalbėti apie visišką Europos indoeuropizavimą. Vis dėlto ir senoji neolito kultūra, kurią siejame su Senąja Europa ir matriarchatu, be pėdsako neišnyko. Vyro kultą atnešę ir su Senosios Europos kultūra sumišę indoeuropiečiai vargu ar galėjo sudaryti nukariautos Europos gyventojų daugumą. Jie sugebėjo primesti čionykščiams gyventojams savo kalbą, visuomenės sanklodą, bet jų palikuonys tapo čia vyravusios kultūros, bent jau tam tikros jos dalies, savaip įkaitais.
Būdami indoeuropiečių palikuonys turėtume neužmiršti, kad mūsų gyslose teka ir Senosios Europos gyventojų kraujas, o vadinamojoje indoeuropiečių kultūroje įdėmi akis gali atsekti ir matrilinijinės kultūros pėdsakų. Tik reikia įdėmaus žvilgsnio ir noro tas paslaptis atskleisti.
Įkapių kalba tikslesnė už metraščių
Kuo čia mums gali būti įdomi ir reikšminga žemė, per kurią buvo nusidriekęs mūsų kelionės, bent jau jos pirmosios dienos maršruto dalis? K. Subačius atkreipė dėmesį į senuosius sūduvius ir Sūduvą kaip vieną iš labai reikšmingų visos baltų etninės kultūros pamatų. Prisiminkime Aleksandrijoje gyvenusį ir to miesto garsiosios bibliotekos sukauptas žinias naudojusį graikų matematiką, astronomą ir geografą Klaudiją Ptolemėjų (87–150). Tai jis ainiams paliko fundamentalų veikalą „Geografija“, dėl ko ir daugeliui amžių praėjus vadinamas kartografijos „tėvu“. Šis mokslo vyras remdamasis gausiausiais papirusų, rankraščių ir kitais žinių šaltiniais savo „Geografijoje“ pateikė gausiausią to meto žinių sankaupą apie pasaulį. Paminėjo ir du mums ypač svarbius etnonimus – galindus (veikiausiai prūsų gentį) ir sūdinus (sūduvius). 2009 m. minėdami Lietuvos vardo istorijoje paminėjimo Tūkstantmetį, truputį gal užgavome dabartinių sūduvių savigarbą. Mat jausdamiesi senųjų sūduvių palikuonimis jie nepamiršo, kad jie mažų mažiausiai pusdevinto šimtmečio anksčiau už Lietuvą (Litua) paminėti rašytiniame šaltinyje.
Tenka pritarti K. Subačiui: tokie dalykai atsitiktinai nevyksta. Geležies amžiuje Gintaro kelias sausuma jungė gintaringąjį Sembos pusiasalį ir kitas baltų žemes prie Baltijos jūros su Romos imperija. Veikiausiai per prekybą gintaru ir kitomis prekėmis sklido žinios Europoje ir apie aisčių kraštus. Prūsų ir jotvingių kultūros „aukso amžius“ (I–IV a.) taip pat sietinas su Gintaro keliu ir intensyvia prekyba su Romos imperijos teritorijomis.
Pasak archeologės profesorės Marijos Gimbutienės, sūduviai buvo didžiausia gentis, kuri taip pat vadinta jotvingiais. Nestoro kronikoje pirmą kartą jotvingiai paminėti 945 metais, vėlesniais laikais istorijos šaltiniuose bent jau tris šimtmečius minėti daug kartų. Sūduva minima visose XIII–XV a. vokiečių kronikose. Kazimieras Būga sūduvių vardą kildino iš Panemunio „sūdas“ – savas, arba upėvardžio „Sūduonia“ – kairiojo Šešupės intako, o krašto pavadinimą Jotva – iš neišlikusios Jotvos upės vardo. Esama ir kitų jotvingių vardo kilmės aiškinimų. Mums svarbu žinoti, kad jotvingiai, sūduviai, dainuviai ir polesiečiai kadais sudarė aisčių sąjungą, kuri istoriografijoje išliko bendru jotvingių arba sūduvių vardu.
Neprivažiavę maždaug 5 km iki Suvalkų, prakalbome apie visoje Europoje garsų jotvingių kapinyną. Kaip neprisiminti, jei visai šalia kapinyno yra Šveicarijos kaimas. Iš kur toks kaimo vardas? Apie tai dar bus proga išsitarti. Lenkų archeologai 1955–1966 m. vykdė kompleksinę jotvingių ekspediciją, Šveicarijos miške (dabar Suvalkų miesto ribos) ištyrė daugiau kaip 140 akmenų ir žemių sampilų – pilkapių. Rado griautinių II–IV a. kapų. Viename (IV a.) buvo palaidotas kilmingas karys, šalia gulėjo damaskinio plieno dviašmenis kalavijas, skydas, iečių antgaliai, odinis diržas su žalvariniais, sidabriniais ir auksiniais papuošalais, žvėrių figūrėlės, dvejos kamanos, pentinai ir kitos įkapės. Spėjama, kad tai jotvingių genties kunigaikščio kapas. Kitame kape (V a.) rastos veikiausiai pirmojo valdovo įpėdinio įkapės: mirusiojo kūnas buvo sudegintas, šalia gulėjo palaidotas nesudegintas žirgas. Vadinasi, jau būta diduomenės ir genčių junginių, galima atsekti klasinės visuomenės užuomazgas. Iš viso kapinyne rasta apie 300 palaidojimų, iš kurių vienas įspūdingiausių – II–III a. žemdirbio kapas. Šalia rastas kirvis, ietigalių, peiliai, skiltuvas, kaltelis, pjautuvas su kauline rankena ir medinis arklas su kastuvo pavidalo geležiniu noragu. Tai seniausias geležinis noragas, kurį pavyko aptikti, visame baltų gyventame areale. Rastos liejimo formos ir tigliai metalui lydyti. Radiniai rodo sūduvius mokėjus apdoroti metalus ir aukštą jų žemės dirbimo kultūrą, o aptiktos monetos patvirtina prekybos ryšius su Romos imperija ir kitais tolimais kraštais. Ko verti įvairaus plauko „misionierių“ tvirtinimai, esą baltai buvę labai atsilikę, kultūrą gavę iš dosnių kaimynų. Niekam ne paslaptis, kam toks mūsų senųjų protėvių žeminimas buvo naudingas – kolonizacinės ideologijos įtvirtinimui.
Ūkinis ir kultūrinis pakilimas, kurį mums primena jotvingių kapinynas šalia Šveicarijos kaimo, leido išsiskirti turtingoms jotvingių giminėms, ką patvirtina ir kiti kapinynai Suvalkų žemėje. Bežadžiai pilkapiai kartais iškalbingesni ir už metraščių tekstus, iš kurių kartais dar tenka gliaudyti tiesą, atmetant pramanus, o įkapės nemeluoja kaip tikriausi daiktiniai įrodymai. Jos byloja apie politeistinį jotvingių tikėjimą į saulę, mėnulį, žvaigždes, gamtos jėgas ir, žinoma, ugnį ir vandenis. Suprantama, žalčio kultui teko išskirtinė vieta, kaip ir ožio kultui. Apie mirusiųjų reinkarnaciją, kurioje svarbus vaidmuo teko šventiems ežerų ir upių vandenims jau buvome užsiminę. Nebuvo reikalo statyti atskirų šventyklų, nes gamtameldiškus ritualus jotvingiai ir sūduviai, kaip ir kitos baltų gentys, atlikdavo šventgirėse ir šventų medžių aplinkoje. Kur rasi geresnę vietą atnašauti aukas ir bendrauti su protėvių sielomis?
Šiurpilio piliakalnis istorinės atminties sargyboje
Jotvingių žemes paveikė V–VI a. tautų kraustymasis. Iš Polesės ir Padnieprės pajudėjo atskiros giminingų baltų gentys, spaudžiamos slavų. Savo ruožtu ir jotvingiai X–XII a. rengė žygius į lenkų ir rusėnų žemes, o XIII a. jų žemei atnešė bene didžiausius išbandymus – prasidėjo kryžiuočių ekspansija. 1248–1255 m. jotvingius puolė suvienytos lenkų, rusėnų ir kryžiuočių pajėgos. 1283 m. kryžiuočiai 8 mėnesius laikė apgulę svarbiausią jotvingių pilį – Šiurpilį. Įveikė tik atsiradus išdavikams.
Šiurpilis VI–VII a. buvo sūduvių genties centras, o vėlesniais laikais galėjo būti gerokai platesnės teritorijos – nuo Nemuno iki Didžiųjų Mozūrų ežerų karinis centras. Kaip tais laikais vadintas Šiurpilis sunku pasakyti, o 1273 m. Hipatijaus kronika mini kunigaikštį Šiurpą. Veikiausiai nuo šio istorinio asmens kilo pilies ir kaimo vardas. Truputį keista, kad ir ežeras virto Šiurpiliu, nors analogų turime: Trakų Bernardinų ežeras dar vadinamas Lukos ežeru (nuo Vytauto bendražygio Lukos vardo). Beje, Šiurpilis susijęs ir su Trakus valdžiusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio vardu, kurio kariai Šiupilyje 1382 m. narsiai kovėsi prieš kryžiuočius.
Kryžiuočiams jotvingius išžudžius, dalį perkėlus į kitas vietoves (Sembą), o kitiems pasitraukus į Lietuvos gilumą, šias vietas valdė ir gynė Lietuvos didieji kunigaikščiai.
Nuo Šiurpilio kaimo tik du kilometrai iki buvusios Šiurpilio pilies. Ši vietovė ir šiandien dėl nuostabaus ežeryno ir įspūdingo piliakalnio išlieka kaip tikras Suvalkų žemės papuošalas. Nebent kitataučiui reiktų padėti išsiversti, ką reiškia senieji vardai, jau gerokai „aplenkinti“, tik ne lietuviui. Vargu ar žodžių semantika ką nors byloja kitataučiams, o mums ir nedviprasmiška ir labai aiški. Kastinio ežeras virto „Kopane“, Egluvos (Eglinis) – „Jegłówek“, Eglynėlio – „Jegłóweczek“, lygiai kaip tolėliau esantis Skomanto ežeras, šalia kurio stovėjo sūduvių vado Skomanto pilis, tapo „Skomęckie jezioro“. Lenkai Šiurpilio ežerą, kaimą ir pilį vadina „Szurpiły“. Dabar šis jotvingių piliakalnis vadinamas pilies kalnu (Gura Zamkova), kuris iškilęs 54 m virš keturių jį supančių ežerų (228,1 m virš jūros lygio). Ir šiandien matomos trijų gynybinių pylimų liekanos.
Dabar šiose kadais sūduvių gyventose, o vėliau lietuviams tekusiose vietovėse 1976 m. įsteigtas Suvalkų kraštovaizdžio parkas – pirmas tokio pobūdžio parkas Lenkijoje (6 284 ha ploto). Iš šių vietų savo pradžią gauna ir mūsų Šešupė – išteka iš pelkutės šalia Šešupėlės (Šešupka) kaimo. Kalbininkai J. Endzelynas ir E. Frenkelis šaknį „šeš“ siejo su „šešėliu“. Įdomu, kad vienoje iš indų kalbų žodis „šišara“ reiškia šaltą, vėsų. Išeitų, Šešupė – tai vėsi upė. Gal senovėje, vandeningų upių laikais taip ir galėjo būti. Tiesa, K. Subačius savaip aiškina šios upės vardą. Esą jotvingių laikais galėjo būti „Sesapė“: nuo „sesė“ (strazdų būrio paukštis giesmininkas) ir „apė“, t. y. upė. Lietuviai sulietuvino į Šešupę. Šį ginčą paliksime spręsti kalbininkams, tik priminsime, kad upėvardžiai Šušvė, Šešuvis, Šešupė kai kurių kalbininkų laikomi suomių-ugrų kilmės.
Dar priminsime, kad nuo XV a. Šešupė su intakais Širvinta ir Liepona sudarė vieną stabiliausių valstybinių sienų Europoje: iš pradžių tarp Teutonų ordino vakaruose ir LDK rytuose, vėliau tarp Prūsijos ir Vokietijos su Rusijos imperija, o dabar Šešupės vaga eina valstybine siena tarp Rusijos ir Lietuvos.
Švedų kalbininkas nusipelnė sūduviams ir jotvingiams
1992 m. priešais Suvalkų krašto muziejų pastatytas akmuo, primenantis skandinavišką antkapinį paminklą su runų užrašu: „Knut Olof Falk (1906–1990) – badacz Suwalszczyzny z Lund/Wśród najbardziej zasłużonych dla Suwalszczyzny“ (Knutas Olofas Falkas – Suvalkų krašto tyrinėtojas iš Lundo / Tarp labiausiai Suvalkų kraštui nusipelniusiųjų). Kuo šis švedų kalbininkas pasižymėjo, kad jo vardu Suvalkų pakrašty pavadinta ir gatvė, prasidedanti nuo Šveicarijos kaimo, o akmenyje vardą taip iškilmingai įprasmino paminklo autorius Rafalas Strumila (Rafał Strumiłło), garsaus ir įvairiapusiško šiame krašte gyvenančio menininko Andžejaus Strumilos (Andrzej Strumiłło) sūnus? Mums K. O. Falkas – tai pirmiausia slavistas ir baltistas, jotvingių tyrinėtojas. 1931 m. jis atvyko į Varšuvą, ėmėsi praktinių slavų kalbų studijų, o 1932 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune pradėjo dėstyti švedų kalbą ir kartu mokėsi lietuvių kalbos. Krokuvos universitete dėstė švedų kalbą, kartu lankė žymių Lenkijos kalbininkų paskaitas. Švedų toponomastikos metodą ryžosi pritaikyti Lenkijoje ir įsitikino, kad geriausiai tam tinka Suvalkija, kurioje daugybė lingvistikai vertingų vietovardžių, įdomi krašto nevienalyčio apgyvendinimo istorija. Savo sumanymą K. O. Falkas pradėjo įgyvendinti nuo Suvalkijos vandenvardžių tyrinėjimo Vygrių apylinkėse.
Šį susidomėjimą dar labiau sustiprino Krasinskių bibliotekoje Varšuvoje aptikti Vygrių kamaldulių (kamendulų) aktai, o Varšuvos iždo archyve – senieji to krašto rankraščiai ir žemėlapiai. K. O. Falko mokslinis darbas įgavo aiškius kontūrus. Gavęs Stokholmo humanitarinio fondo paramą, Varšuvoje padarė su Suvalkija susijusių aktų, žemėlapių ir dokumentų kopijas. Antrojo pasaulinio karo metais originalai Varšuvoje neišliko, o švedai kopijas išsaugojo. Iš tų šaltinių K. O. Falkas nustatė, kad Vygriai Pietų Sūduvoje – tai jotvingių gyventosios teritorijos, bet vėliau per vienuolius sulenkintos.
1935 m. švedų kalbininkas buvo paskirtas Vytauto Didžiojo universiteto švedų kalbos lektoriumi, kartu tyrinėjo pietų Lietuvos vandenvardžius, gilinosi į lietuvių kalbą ir surinko lyginamajai kalbotyrai itin reikšmingos mokslinės medžiagos. Antrasis pasaulinis karas privertė Suvalkijos tyrimus atidėti palankesniems laikams, kurie K. O. Falkui atėjo tik 1959–1960 m., kai dr. Ježis Antonievičius (Jerzy Antoniewicz) jį pakvietė dalyvauti kompleksinėje ekspedicijoje jotvingiams tyrinėti. Ta ekspedicija lenkų įvairių sričių mokslininkų buvo pradėta 1955 m. ir tęsėsi iki 1966 metų. K. O. Falkas jau buvo tarptautiniu mastu žinomas kalbininkas, Slavistikos instituto prie Lundo universiteto įkūrėjas, šio instituto direktorius, slavų ir baltų toponimikos autoritetas. Beje, nuo 1945 m. Lundo universitete jis dėstė lietuvių ir prūsų kalbas.
Kompleksinėje jotvingių ekspedicijoje K. O. Falkas vadovavo kalbotyros sekcijai, ir tęsė prieš karą pradėtus Suvalkijos vietovardžių ir vandenvardžių tyrinėjimus. Jo ištikima pagalbininkė buvo žmona Dagmara Falk, žymi dialektologė. Tyrinėjimams prigijo Švedijos jotvingių ekspedicijos vardas. Po ekspedicijos buvo parašyta studija apie baltišką vietos ežerų vardų kilmę ir vietovardžių sulenkinimą. Tyrinėjimų išdavoje K. O. Falkas padarė išvadą, kad jotvingiai – tai viena iš prūsų genčių. Turime teisę šį mokslininką vadinti tikru jotvingių kalbinio paveldo gelbėtoju. Studijos santrauka apie profesoriaus Suvalkijos vandenvardžių tyrinėjimą išspausdinta leidinyje „Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis“ (VI, Roma,1985).
K. O. Falkas 1963 m. išrinktas Tarptautinės baltų-slavų santykių komisijos nariu, 1965 m. tapo Poznanės universiteto garbės daktaru. Surinktąjį didžiulį neįkainojamos mokslinės vertės archyvą po profesoriaus mirties jo našlė Dagmara Falk padovanojo Suvalkų krašto muziejui. Atsidėkodami lenkai mokslininkei suteikė Suvalkų miesto garbės pilietės vardą.
Nerimsta senųjų sūduvių sielos
Gali atrodyti keista, kad išsirengę į Šveicariją ir ketindami aprašyti Lietuvos intelektualų, bent mažos dalelės iš jų, ryšius su šia šalimi, jos universitetais, per kuriuos visų pirma ir mezgėsi lietuvių ryšiai su Alpių kraštu, važiuodami per šiandieninės Lenkijos teritoriją mes ilgam užsibuvome senojoje sūduvių arba jotvingių žemėje, tarsi niekaip neįstengdami atsiplėšti, bent trumpam atsisveikinti. Galimas dalykas, sūduvių sielos iš kadais šventais laikytų ežerų, o gal iš šakotų ąžuolų ir liepų, kur rado savo amžiną prieglobstį, siunčia mums akiai nematomus savo ženklus, prašo nepamiršti kraujo brolių ir seserų, tos pačios baltų giminės fiziškai sunaikintos tautos. Tautos be pėdsako neišnyksta, tas tinka ir sūduviams: jie išliko istorijoje, vietovių pavadinimuose, kalbos subtilumuose, kultūros artefaktuose. Vieni iš jų mums kažką sako, kiti kelia sunkiai paaiškinamą nerimą, treti užduoda vien mįsles, į kurias ieškome, nors ne visada randame, atsakymo.
Pasiklausykime, ką apie mūsų tautos artimus giminaičius rašė kryžiuočių metraštininkas ir kryžiaus žygių į aisčių žemes liaupsintojas Petras Dusburgietis: „Sūduviai (t. y. jotvingiai – red. past.) patys tauriausieji, pranokę kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais bei galybe. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių . Savo svečiams jie rodo nepaprastą lipšnumą, ir vargu ar kada jų namuose rastumei tokių valgių ir tokių gėrimų, kuriais šia proga nepasidalytų su savo svečiu. Jiems rodosi, jog svečią būsią neužtektinai pamylėję, jei jis negersiąs iki apsvaigimo“. Ar ne į dabartinius dzūkus perėjo šios senovės sūduvių savybės?
Lenkijos teritorijoje Užnemunė, buvusi Suvalkų gubernijos dalis, vadinama Suwalczyzna, kas išvertus į lietuvių kalbą būtų Suvalkija. Išeitų, esama dviejų Suvalkijų, viena Lietuvoje, kita – dabartinės Lenkijos teritorijoje. Tiesa, pietvakarių Lietuvos nemaža dalis lietuvių kratosi to dirbtinio ir tik nuo XIX a. vidurio prilipusio Suvalkijos vardo ir norėtų, kad jų krašto pavadinimas būtų siejamas ne su buvusia Suvalkų gubernija, bet su senovės sūduviais. Pagirtinas noras, nors ne visada lengva įveikti ir dalies tautiečių priešinimąsi. Laikui bėgant tikriausiai bus įteisintas ausiai malonus ir to krašto žmonėms brangus Sūduvos pavadinimas, o kaip bus su Lenkijoje esančia Suvalkija vienas Dievas težino.
Ši etninės Lietuvos dalis nuo prašalaičių akių slepia daug paslapčių, kurios kartais išlenda į dienos šviesą, bet tik tada, kai domiesi. 2010 metais prabilta apie įdomų Suvalkijos geologinį fenomeną – amžino įšalo reiškinį Šipliškių ir Udrino vietovėse. Dar 2002 m. Valstybinis geologijos institutas Lenkijoje atlikdamas žemės tyrimus Suvalkijoje, Šipliškių valsčiuje pastebėjo anomaliją: skverbiantis į žemės plutos gylį temperatūra ne kyla, kaip kad turėtų būti, bet krinta. Nutarta patikrinti. Anomalijos vietoje išgręžus 450 m gylio specialų gręžinį, paaiškėjo, kad temperatūra palaipsniui žemėjo, o 357 m gylyje nukrito iki +1,2° C, kai normaliomis sąlygomis turėtų būti +17° C. Giluminis įšalo faktas buvo patvirtintas.
Kaip šį reiškinį aiškina geologai? Po žemės paviršiumi negiliai slypi magminės labai mažo radioaktyvumo uolienos, spinduliuojančios itin mažą kiekį geoterminės šilumos, pasiekiančios žemės paviršių. Praėjo 13 tūkstančių metų, kai Suvalkijos krašte ištirpo žemės gelmėse 115 tūkstančių metų glūdėjęs ledynas, o požeminis „šaldytuvas“ ligi šiol tebeveikia ir jokio remonto nereikalauja. Sensacingas atradimas apie amžino įšalo fenomeną Suvalkijoje mokslui gali būti svarbus sudarant geoterminį Lenkijos žemėlapį, nustatant požeminių vandenų srovių per uolienas pralaidumą ir kitus dalykus. Tos žinios veikiausiai pravers mokslui modeliuojant klimato kaitos darbus.
Toks reiškinys Lenkijoje patvirtintas tik Suvalkijoje, Šipliškių valsčiuje. Tai ne vienintelė anomalija sūduvių arba jotvingių žemėje. Spaudoje galima rasti žinių apie magnetines ir klimatines šio krašto anomalijas. Nerimsta senųjų jotvingių sielos, nurims tik tada, kai bus užtikrintos, kad sūduviams artimiausia tauta jų nepamiršo.
Kur tik gražu – ten ir Šveicarija
Pats laikas dėmesio skirti Šveicarijai, tuo labiau, kad jau pravažiavome Šveicarijos kaimą Suvalkų vaivadijoje. Europos archeologams gerai žinoma vieta, nes visai šalia Suvalkų esantį II–V a. jotvingių kapinyną Šveicarijos kaime šiek tiek jau ir aptarėme.
Galime būti tikri, kad patys paminėtųjų laikų jotvingiai ar sūduviai apie jokias Šveicarijas nė negirdėjo, kitaip vadino ir savo gyvenvietes. Naujoviški vardai ir pavadinimai atėjo daug vėliau. Sengirės tarp Prūsijos ir Lietuvos kolonizavimas prasidėjo XVI amžiuje. Vakarinėje Sengirės dalyje įsikūrė iš Prūsijos persikėlę persekiojami katalikai, atsikraustė ir kai kurie protestantai vokiečiai. Šiaurinėje Sūduvos dalyje ėmė kurtis dzūkai, iš rytų pradėjo skverbtis rusėnai ir totoriai, iš pietų lenkai ir net persikraustėliai iš tikrosios Šveicarijos.
Kiek tie atkakėliai iš Šveicarijos įtakojo kaimo šalia Suvalkų vardo atsiradimą, būtų nelengva atsakyti. Kartais tiems pavadinimams atsirasti užtekdavo vieno dvarininko užgaidos. Nukeliavęs į Šveicariją, pasisėmęs nepamirštamų įspūdžių, savo valdai suteikdavo Šveicarijos vardą – kad įspūdžiai neišblėstų. Taip nutiko su Šveicarijos kaimu Jonavos rajone, koks kilometras į rytus nuo kelio Jonava–Kaunas. Dabar tas kaimas yra Dumsių seniūnijos centras. Yra ir Šveicarijos seniūnaitija. Pavadinimą sugalvojo būtent vietos dvarininkas, kuriam keliaujant po Europą Šveicarija taip krito į širdį, kad grįžęs į savo kaimą jam suteikė apžavų šalies vardą. Šveicarijos kaimas Jonavos rajone minimas XVIII a., nors žmonių toje vietovėje gyventa tūkstančius metų iki Kristaus. Beje, Dumsių seniūnijos gyventojai ne pėsti, nes turi ir Paryžiaus vardu pavadintą kaimą. Matyt, vietos dvarininkams Europos kraštai buvo nesunkiai pasiekiami.
O kad ambicijų Jonavos krašto žmonės nestokoja ir šiandien, rodo jų užmojai. 2003 m. balandžio 1-ąją savąjį Šveicarijos kaimą Dumsių seniūnijoje jie paskelbė Nepriklausoma Šveicarijos respublika ir ta proga surengė dideles iškilmes. Svečiai turėjo pravažiuoti Šveicarijos muitinę, po iškilmingo parado buvo paskelbtas nepriklausomybės aktas, o atidarytame Šveicarijos banke buvo keičiama valiuta. Skambėjo naujas Šveicarijos himnas, plevėsavo Nepriklausomos Šveicarijos respublikos vėliava, buvo inauguruotas ir naujasis šalies prezidentas – Šveicarijos kaimo seniūnas. Prieš aštuonerius metus Naujojoje Šveicarijos respublikoje gyveno 870 gyventojų, įdomu kiek gyvena dabar?
Kitame Šveicarų kaime – 17 km nuo Vilniaus centro skelbiama, kad parduodamas dviejų aukštų gyvenamasis namas. O štai Rudaminos apylinkėse, maždaug 11 km į pietus nuo Vilniaus, yra ne tik Rudaminos (Papiškių) piliakalnis, bet ir Šveicarų kaimo pilkapiai. Tokių su Šveicarija ir šveicarais susijusių pavadinimų Lietuvoje galima prisirankioti į valias. Kas supaisys, kaip visi jie atsirado. Neabejoti galima dėl vieno: su Šveicarija buvo siejamos teigiamos emocijos, malonūs prisiminimai. Reiktų pasidomėti, ar yra Lietuvoje tokių kaimų vardų kaip Vokietija, Lenkija, pagaliau Latvija ar Estija? Matyt, kaimynams sunku išlaikyti konkurenciją su tolimesnių kraštų egzotika. Teisi mūsų ekskursijų vadovė Teodora Dilkienė: kur tik gražesnė vieta, ten ir Šveicarija. Lietuviai jokia išimtis, nes yra Saksonijos Šveicarija, Čekijos Šveicarija, o ir mūsų kaimynė Latvija gali pasigirti savąja Šveicarija – Gaujos nacionaliniu parku. Šveicarija Europai yra tapusi ne tik tiksliausių ir patikimiausių laikrodžių etalonu, bet ir krašto grožio simboliu.
Garsėjome kaip tikslių matavimo prietaisų gamybos kraštas
Jei prakalbome apie tikslumą, vadinasi, šnekamės su Liudvika Stanislava Naginevičiene. Ji yra Kauno technologijos universiteto docentė, LUMA Kauno skyriaus pirmininkė, kilusi iš Suvalkijos lygumų, nors teisingas mąstymas reikalautų pasakyti – iš Sūduvos. Mašinų gamybos ir mechanikos fakulteto studentams jai teko skaityti paskaitų kursą apie matavimus. Ne bet kokius, o labai tikslius ir naujus geometrinius kūnų matavimus, kurie pagrįsti matematika ir gali būti programuojami. Šioje srityje ponia Liudvika turi sukaupusi nemenką patyrimą, o kelionė į Šveicariją jai prasminga ne vien dėl Alpių kalnų ir slėnių grožybių, bet ir dėl to, kad pati ši šalis pasauliui yra tarsi matavimų tikslumo ir kokybės etalonas. Visi gerai žinome šveicariškus laikrodžius, kai kurie juos gal ir turime. Kuo šveicariški laikrodžiai ypatingi ir kaip jiems pavyko išsikovoti pasaulinį pripažinimą? Ponia Liudvika sako, kad visa paslaptis – preciziškumas, nepriekaištingas mechaninių detalių apdorojimo tikslumas, kuris ir išskiria šveicariškų laikrodžių gamintojus. Kaip čia neprisiminti jau praeitin nugrimzdusių laikų, kai šveicarų laikrodžių gamintojai pirkdavo Vilniaus grąžtų gamykloje pagamintus grąžtus, kurie atitiko griežčiausius kokybės reikalavimus, tam tikrą vaidmenį suvaidino itin tikslių ir patikimų šveicariškų laikrodžių gamyboje.
Deja, net ir gera, tarptautinius reikalavimus atitinkanti Lietuvos įmonių produkcija – grąžtų, metalo apdirbimo staklių, kuro siurblių, lietuviškų televizorių – neišgelbėjo tų įmonių nuo bankroto. „Laisvoji“ rinka kaip tas Subačiaus gatvės „smakas“ reikalavo aukų, o seno pavyzdžio įmonės, kuriomis taip didžiavosi Lietuva, pasirodė besąs gardus kąsnelis laisvos rinkos „smakui“. Iš socializmo gniaužtų išsivadavusių šalių produkcija kapitalistinio pasaulio „smakams“ pasirodė esanti ne tik nereikalinga, bet ir kliuvinys konkurencijoje. Reikalingos tik žaliavos ir energetiniai ištekliai, o pokomunistinių kraštų gamyba tik trukdė „normaliai“ konkurencijai.
Ne paslaptis, kad Lietuva garsėjo ir kaip itin tikslių matavimo prietaisų gamybos kraštas. Pasak L. S. Naginevičienės, šiuolaikinių matavimo mašinų gamyboje paklaidos kompensuojamos programiniu būdu, o šveicarai daro kitaip: jų gaminamos matavimų mašinos nepaprastai tiksliai apdorojamos mechaniškai, todėl jos labai patvarios, patikimos ir ilgalaikės. Tik ar išsilaikys šveicarų veiklos principai šiuolaikiniame jokių sentimentų nepripažįstančiame konkurencijos pasaulyje? Liudvika Naginevičienė daug metų dirbo tuo metu garsėjusiame moksliniame centre „Vibrotechnika“, kurį sukūrė ir išpuoselėjo akad. prof. habil. dr. Kazimieras Ragulskis. Jis taip pat yra precizinės mechanikos ir vibrotechnikos mokslinės mokyklos Lietuvoje „tėvas“, sukūręs naujus ir išvystęs senus tyrimo metodus netiesinėms dinaminėms sistemoms tirti. Šis mokslininkas sukūrė metodus, grindžiamus netiesiniais reiškiniais, kuriais panaudojant virpesius, bangas ir energiją galima transformuoti į norimo tipo vienmačius ar daugiamačius judesius. Išplėtojo netiesinių virpančių sistemų saviorganizacijos efektų teoriją.
Šiais principais vadovaudamiesi K. Ragulskio mokslinės mokyklos nariai sukūrė atskirų tipų mechaninių sistemų teorijos pagrindus, jų sukurtieji manipuliatoriai, robotai ir kitokio pobūdžio įtaisai buvo taikomi aviacijos ir kosminėje pramonėje, laivyne, mikroelektronikoje, optikoje ir tokiose srityse kaip medicina, fizika, biologija. K. Ragulskis su savo mokiniais tapo 1 750 išradimų ir patentų, 28 monografijų, daugiau kaip 700 mokslinių straipsnių autoriumi ar bendraautoriumi. Per savo gyvenimą K. Ragulskis parengė 270 mokslo kandidatų (daktarų). Kadangi rinkos dėsniai buvo pradėję skverbtis ir į Lietuvos mokslą, prieš du dešimtmečius K. Ragulskis iš darbo buvo atleistas dėl etatų mažinimo, tiesa, gavo profesoriaus emerito vardą ir rentą. Vargu ar kada nors dar Lietuvos moksle bus tokio rango ir produktyvumo mokslininkas išradėjas, mokslinių idėjų generatorius.
Tai štai Liudvika Naginevičienė yra šios kadais labai plačiai garsėjusios Kazimiero Ragulskio mokslinės mokyklos atstovė. Deja, šiandien pati sąvoka vibrotechnika veikiausiai ne kažin ką sako jaunajai kartai. Lietuvos pertvarkų vėjai kažkur nupūtė ir buvusios mokslinės mokyklos šlovę, kuri išliko tik Lietuvos mokslo istorijoje. Gyva nebent po įvairias veiklos sritis išsibarsčiusių buvusios garsios mokslinės mokyklos kai kurių narių, profesoriaus K. Ragulskio mokinių darbuose.
Bastilija sugrįžo į Kauną
Dabar kuriami ir jau pradėjo įsibėgėti mokslo, studijų ir verslo integruotieji centrai – slėniai kaip tik ir siekia kurti tą veiklos modelį, kuris buvo praktiškai įgyvendintas moksliniame centre „Vibrotechnika“ profesoriaus Kazimiero Ragulskio ir jo mokinių jėgomis. Tiesa, „Vibrotechnikai“ tada dar nebuvo taikytas slėnio epitetas, gyvenome kitų sąvokų pasaulyje. Ši mintis buvo išsakyta ir praėjusią žiemą vykusiame viename iš Žinių ekonomikos forumo renginių: tai, kas šiandien Lietuvos mokslui yra siekiamybė, buvo pasiekta ir sėkmingai gyvavo moksliniame centre „Vibrotechnika“, veikusiame vadinamojoje „Kauno Bastilijoje“.
Priminsime, jog prieš Antrąjį pasaulinį karą kauniečiai taip vadino pastatą Kaune, A. Mickevičiaus g. 11, kur buvo kalėjimas. 1960 m. buvo priimtas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 390, pagal kurį įkalinimo įstaiga likviduota, o po kapitalinio remonto pastate įsikūrė Kauno politechnikos instituto „Vibrotechnikos“ mokslinio tyrimo sektorius. „Kauno Bastilija“ virto švietimo ir mokslo židiniu, vėliau mokslo pasaulyje plačiai išgarsėjusiu centru. 1993 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 552 pastatui buvo sugrąžinta buvusi paskirtis, ir po rekonstrukcijos mokslininkus pastate turėjo pakeisti Kauno tardymo izoliatoriaus „klientai“. Po šešerius metų užtrukusios rekonstrukcijos, kainavusios 24 mln. litų, čia vėl veikia „Kauno Bastilija“ – pirmoji įkalinimo įstaiga, atidaryta Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Moderniausia Lietuvoje įkalinimo įstaiga oficialiai šiame pastate Kauno centre atidaryta 2004 m. birželio 10 dieną, buvęs inovatyvaus mokslo centro statinys sugrįžo į „Bastilijos“ būvį.
Istorijos ratas sukasi ir grįžta į tą pačią vietą. Išvadas padarys metraštininkai, kai pribręs laikas rašyti Lietuvos mokslo pakilimų ir nuopolių istoriją. Prieš imantis darbo yra laiko pasiskaityti Franco Kafkos (Franz Kafka) ir Džordžo Orvelo (George Orwell) absurdų istorijas. Pravers.
Vyrų ir moterų drauge sukurtas pasaulis
Kaip užsiminta, Liudvika Stanislava Naginevičienė yra viena iš garsios Kazimiero Ragulskio plejados mokinių, Lietuvos mokslą garsinusių moksliniame centre „Vibrotechnika“. Centras veikė kaip Kauno politechnikos instituto padalinys, o institutui tapus Kauno technologijos universitetu, daugiau dėmesio imta skirti socialinei ir humanitarinei veiklos ir studijų krypčiai. L. S. Naginevičienei teko nutolti nuo savo buvusios mokslinės ir profesinės veiklos ir atsiliepti į naujus laiko diktuojamus iššūkius. Studentams skaitydama komunikacijos kursą, įgijo naujos patirties, o iš viso to atsirado ir nauja šios autorės mokomoji knyga „Profesinė komunikacija“. Vadovėlyje nagrinėjama inžinerinė komunikacija, mokslo samprata, mokslinio pažinimo procesas ir moksliškumo kriterijai, mokslinės veiklos pakopos, mokslinių darbų rašymo metodika, žanrai, sakytinių tekstų pateikimo, elgsenos ir daugybė kitų labai naudingų ir įdomių dalykų, sudarančių teorinius komunikavimo pagrindus. Su bendraautoriais yra parašiusi ir vadovėlį „Mašinų elementai: skaičiavimas ir konstravimas“.
L. S. Naginevičienė yra ne vien pedagogė ir mokslininkė, bet ir pasižymėjusi visuomenininkė. Kaip Kauno technologijos universiteto tradicijų ir akademinio protokolo komisijos pirmininkės jos veikla akivaizdžiai susijusi ir su kultūros dalykais. Docentė nebijo savęs pavadinti technokrate, nes juk baigusi Mechanikos fakultetą, ir šito kaip ir prigimtinės nuodėmės nenusikratysi. Ir nereikia kratytis, nes tikriausiai dar sugrįš Lietuvos inžinierių šlovės laikai. Nėra jokio reikalo priešinti inžinerijos ir kultūros, o L. S. Naginevičienės pavyzdys rodo, kad darna gali būti pasiekta net ir tarp tariamų priešybių, nes kultūra neabejotinai sudaro labai svarbią jos gyvenimo ir veiklos dalį. Kaip LUMA Kauno skyriaus pirmininkė L. S. Naginevičienė stengiasi skatinti akademinėje srityje dirbančių moterų bendravimą su įvairiomis organizacijomis, taip pat ir su Kauno technologijos universiteto Profesorių klubu. Užsiima labdaros veikla, remia skautus. Žodžiu, jaučiasi gyvenanti pilnakraujį gyvenimą.
2010 m. kovo 11-ąją Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio proga Kauno miesto rotušėje kaip ir kitiems nusipelniusiems kauniečiams miesto tuometinis meras Andrius Kupčinskas pedagogei, mokslininkei, aktyviai visuomenininkei Liudvikai Stanislavai Naginevičienei įteikė Santakos garbės ženklą.
Koks jos santykis su feminizmu? Docentė pati apie tai prašneko, visai neprovokuojama. Pacitavo Mažeikiuose gyvenančią prozininkę, poetę ir žurnalistę Sarą Poisson, kurios mintys jai atrodo logiškos, aiškios ir priimtinos. Sara Poisson tvirtina, kad visa, ką yra sukūrusi žmonija, tai kartu vyrų ir moterų sukurta. Kai į konferenciją atvažiuoja moteris su raudonu „Ferrari“ automobiliu, panašiu į lėktuvą, gracingu judesiu išsitraukia išmanųjį mobilųjį telefoną, tai juk visa tai bendras vyrų ir moterų laimėjimas. Poniai Liudvikai prie širdies žodis kartu, bet ne ta prasme, kai jaunieji skatinami bučiuotis. Po žodžiu kartu ar drauge tikriausiai pasirašytų ir mažeikietė Sara Poisson, t. y. Rasa Čergelienė, kurios kūryba jau išversta į devynias užsienio kalbas. Juk ne tik dėl to išversta, kad vietoj tikrosios pavardės pasirašo prancūzišku žodžiu Poisson, reiškiančiu žuvį?
Rudenį vėl pasimatysime su ponia Liudvika Stanislava Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje, nes spalio 15-ąją Kazimierui Ragulskiui sukaks 85-eri, vyks jo garbei organizuota tarptautinė konferencija, atvažiuos profesoriaus mokiniai, kurie jo nepamiršta ir didžiai vertina. Tikriausiai pranešimą skaitys ir Liudvika Stanislava Naginevičienė, kaip kad buvo prieš penkerius metus profesoriaus 80-mečio renginyje.
Laisvė tik naudojama tampa laisve
Iš akademinio gyvenimo aukštumų nusileiskime (o gal pakilkime?) į moksleivijai rūpimas temas, tuo labiau, kad turime puikų kandidatą – Viktorą Kirilovą, Vytauto Didžiojo Universiteto Kauno „Rasos“ gimnazijos dešimtoką. Jei bent dalis Lietuvos gimnazistų ir moksleivių yra tokie imlūs viskam, kas gyvenime svarbu ir vertinga, tai galime būti ramūs dėl Lietuvos ateities. Svarbiausia, kad Viktorui kyla daug klausimų, ir jis nesidrovi juos užduoti daug metų už jį vyresniems ir ne vieną druskos pūdą suvalgiusiems kelionės dalyviams.
Antai Lichtenšteine po trumpos ekskursijos kalba kažkodėl pasisuko apie lietuvių poezijos viršukalnę – Kristijoną Donelaitį. Viktorui parūpo klausti, kuo skiriasi evangelikų liuteronų tikėjimas nuo katalikų ir kodėl Donelaičio nedera vadinti pastoriumi, bet reikia vadinti kunigu. Jeigu vaikinas skaitytų „Mokslo Lietuvą“, tai įsimintų rūstokus Bernardo Aleknavičiaus iš Klaipėdos grūmojimus, tikriausiai, labai panašius į Donelaičio protinimus savo mylimiems būrams: nevalia Tolminkiemio bažnyčios vadinti „kirche“, kaip ir jos kunigo – „pastoriumi“. Donelaitis buvo liuteronų kunigas, mėgo save vadinti Tolminkiemio parapijos klebonu. Tiesa, mūsų laikais liuteronai žodžio „klebonas“ beveik nevartoja, sako „vyresnysis kunigas“, bet Donelaičio laikais buvo kitaip.
Vis dėlto gimnazistas Viktoras daugeliui mūsų galėtų būti šviesus pavyzdys, net jeigu į jo rankas patenka toli gražu ne visi to verti spaudiniai. Žinodamas, kad Šveicarijoje 63 procentai gyventojų kalba vokiškai, Viktoras panoro perskaityti keliauninkams autobuse vieno vokiečių poeto eilėraštį „Laisvė“. Jis trumputis, o siužetas toks. Lankytojas zoologijos sode mato tuščią narvą ir klausia prižiūrėtojo: „Kas tai?“ „Tai laisvė“, – paaiškina prižiūrėtojas. „Kaip tai suprasti?“ – stebisi lankytojas. „Ogi laisvė“. Eilėraštis baigiamas puikiu apibendrinimu: „Tik laisvėje laisvė gali būti laisvė“…
Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys Juozas Dingelis pirmas sureagavo, primindamas karšto publicisto, paskaitininko, polemiko ir visuomenės veikėjo Viliaus Bražėno (1913–2010) dažnai sakytus žodžius: „Laisvė – tai tas pats kaip šluota. Jeigu ji stovi kampe nenaudojama, tai asla apauga nešvarumais. Gali pristatyti visus kampus paauksuotomis šluotomis, iš stovinčių kampe naudos nebus – šluotą reikia naudoti. Lygiai taip pat reikia naudotis ir laisve“.
Didžiai išmintingo ir pasaulio mačiusio žmogaus mintis, o svarbiausia, kad ji natūraliai išplaukė iš atminties užkaborių, atsiliepiant į gimnazisto Viktoro Kirilovo perskaitytą trumputį, bet giliai pamokantį, vokiečių poeto eilėraštį. Viliaus Bražėno šviesus veidas ir tokia maloni šypsena iš Dangaus aukštybių daugeliui jį pažinojusiųjų tą akimirką buvo tarsi nematomas, bet gerai jaučiamas ryšys su Tėvyne.
Viktoro Kirilovo hobis – filatelija, ir renka jis ne bet kokius, o Raudonojo Kryžiaus pašto ženklus. Suprantama, pats Viktoras ir priminė, kad Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus organizacija buvo įsteigta Šveicarijoje. 1863 m. įkurta Tarptautinė sužeistųjų pagalbos draugija, kuri rūpinosi sužeistaisiais kare. Šį įvykį galima laikyti Raudonojo Kryžiaus judėjimo pradžia. Judėjimo, kuris buvo įteisintas 1864 m. rugpjūčio 22 d., kai šveicarų verslininko, filantropo ir humanisto Žano Anri Diunano (Jean Henri Dunant) pasiūlymu pasirašyta konvencija dėl sužeistųjų gyvenimo sąlygų gerinimo. Greitosios pagalbos simboliu buvo išrinktas raudonasis kryžius baltame fone.
Raudonojo kryžiaus organizacijos atitikmuo musulmonų kraštuose tapo to meto Osmanų imperijoje 1906 m. įkurtoji Raudonojo pusmėnulio organizacija. Abi šios organizacijos pavaldžios Ženevoje veikiančiam Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui, kuriam šis pavadinimas prigijo 1876 metais. Karinio konflikto metu šis Tarptautinis komitetas veikia kaip tarpininkas tarp kariaujančių šalių, komiteto atstovai turi teisę gydyti sužeistuosius, teikia informaciją apie sužeistųjų padėtį ir pan. Raudonojo kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio organizacijos veikia 175 pasaulio šalyse ir jungia daugiau nei 400 milijonų žmonių.
Tai štai šios Tarptautinės organizacijos atspindžiu filatelijoje ir domisi Viktoras Kirilovas. Gavęs naują šiai organizacijai skirtą pašto ženklą pirmiausia bando susivokti, kas jame vaizduojama, o paskui įninka į enciklopedijas, žinynus ir įvairiausius kitus informacijos šaltinius, aišku, bene daugiausia žinių gauna iš interneto. Kaskart šiose kelionėse po interneto gelmes apie pašto ženklus sužino labai daug naujo. Pradėjo dalyvauti Lietuvoje rengiamose filatelistų parodose, o prieš porą metų pradėjo dalyvauti ir tarptautinėse parodose. Patiko, kuo daugiau domisi, tuo įdomiau pasidaro.
Dar svarbu priminti, kad Viktoras nėra pirmas savo giminės atstovas filatelistas. Šia aistra buvo „susirgęs“ dar jo prosenelis Rapolas Veržbolauskas, po jo sūnus Leonas Veržbolauskas (Viktoro senelis), dar vėliau Viktoro mama ir dabar jau atėjo eilė kol kas paskutiniajam šios filatelistų dinastijos nariui Viktorui.
Prisimintas Ramūnas Bytautas
Tarp keliauninkų buvo žilstelėjęs vyriškis, kuklus žmogus, kompanijose veikiau nusiteikęs kitų pasiklausyti, negu savo paties nuotykius pasakoti ar anekdotus riesti. Tai kultūros istorikas, literatūros žinovas Albinas Vaičiūnas. Atgydavo gavęs į rankas mikrofoną ir ypač paprašytas papasakoti apie Zanavykų kraštą, jo rašytojus ir kitus įžymius žmones. Daug žinantis, apsiskaitęs, bendravęs su daugybe įvairiausių žmonių, o svarbiausia – gyvenantis literatūros, kultūros, istorijos dalykais, kuriais noriai dalijasi su visais, kuriems įdomu. Mėgsta vesti ekskursijas, o jei kam reiktų važiuoti per literatais, kalbininkais, menininkais turtingą Zanavykų kraštą, tai geresnio vedlio už Albiną būtų sunku tikėtis.
Pirmoje šių rašinių ciklo dalyje buvome atidūs marijampoliečio Kęstučio Subačiaus darbams ir ypač jo pamėgtajai sūduvių, apskritai jotvingių temai, o šį kartą mūsų akiratyje – Albino Vaičiūno interesų laukas. Jis labai platus, išvaikščiotas skersai ir išilgai bent jau po Šakių kraštą, kur joks ženklesnis kultūrinis renginys be Albino neapsieina. Būtina pasakyti, kad jis yra ir Zanavykų bendrijos, ir Prano Vaičaičio draugijos pirmininkas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys, o 1998–2001 m. jai ir vadovavo, visuomeninio judėjimo „Talka tėviškei“ Etikos komisijos pirmininkas. Be kai kurių biografijos faktų būtų sunku apsieiti.
Kilęs iš Gegužių kaimo dabartiniame Šakių rajone, 1949 m. baigė Kriūkų progimnaziją. Kaune buvo įsitraukęs į pogrindinę Lietuvos jaunimo Vyčių sąjungos veiklą, 1951 m. buvo suimtas ir nuteistas 25 metus kalėti lageriuose. Gerai susipažino su Vorkutos lagerių gyvenimu, o 1956 m. paleistas. Grįžęs į Lietuvą baigė prekybos technikumą, o Vilniaus universitete įgijo ekonomisto diplomą. Dirbo knygų prekyboje, vedžiojo ekskursijas. 1994 m. tapo Beatričės Grincevičiūtės memorialinio muziejaus Vilniuje direktoriumi. Dabar pensininkas. Išleido kraštotyrinio ir pažintinio pobūdžio leidinių: „Ilguva amžininkų atsiminimuose“, „Stasio Šilingo gyvenimo kelias“, sudarė poezijos rinkinius – poeto Prano Lemberto „Šaukiu, o Nemune“ (1992) ir „Tėvynės drobės“ (1994), „Menu birželį“, „Širdis skambėjo dainomis“, S. Šilingo „Tautos dainų genezė“, išleido knygą „Paežerėliai“ (2010 m.), P. Vaičaičio draugija išleido straipsnių rinkinį „Kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas“ (1998). Apdovanotas DLK Gedimino ordino medaliu (1996), Lenkijos aukso kryžiaus ordinu (2005), Marijampolės garbės ženklu (2008), Šakių garbės piliečio vardas (1999).
Suprantama, kad ir kelionės metu į Šveicariją lietuvių rašytojų takais, A. Vaičiūnas liko ištikimas savo zanavykų temai, prie kurios ir mes apsistosime, bet vėliau, o pradėti pats gyvenimas liepia nuo visai kito krašto atstovo – žemaičio pagal kilmę Ramūno (Romano) Bytauto. Tai pirmasis Lietuvos filosofas, šiemet rugpjūčio 22 d. sukako 125-osios jo gimimo metinės. Neteko girdėti, kad kur nors būtų skambiai paminėtos. Bet bus – lapkričio 10 dieną Ramūno Bytauto 125-osios gimimo metinės bus minimos Vilniaus mokytojų namuose.
Jau vien tai, kad tai pirmasis profesionalų išsilavinimą įgijęs lietuvių filosofas, užtikrina jam atitinkamą vietą Lietuvos mokslo raidoje. Dar svarbiau – padaryti darbai, užmojai, kurie buvo pradėti įgyvendinti. Tai dideles viltis teikusios asmenybės likimas, ir tai nebuvo tuščios savo jėgas pervertinusios asmenybės viltys. Neabejotinas mokslo talentas, didžiulės kūrybinės potencijos ir visuomeninių užmojų asmenybė, daugeliu atžvilgių išskirtinė. Ir dramatiška. Ramūno Bytauto likimas susišaukia su daugeliu jaunų XX amžiaus Lietuvos talentų likimu. Nieko stebėtino, kad Vacys Bagdonavičius knygelės „Romano Bytauto etinės pažiūros“ jau pirmoje pastraipoje išvardija panašios lemties džiovos pakirstas asmenybes – Povilą Višinskį, Joną Biliūną, kiek vėliau nė trisdešimties metų ribos nepasiekusį Julių Janonį. Palyginimai peršasi savaime. Galėtume prie šios liūdnos eisenos priskirti nuo kitų ligų mirusį Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, amžiumi kiek vyresnį, bet 36-erių taip ir nesulaukusį. Tipiški likimai, tarsi keista Lemtis būtų siekusi visais įmanomais būdais tramdyti kylančios modernios lietuvių tautos didelius siekius. Tai vis neišsipildę didžiausių tautos vilčių simboliai, nors ir tai, ką jie spėjo padaryti literatūros ir kultūros istorijoje, užtikrina jiems nemarią šlovę.
Kelionės į Šveicariją metu Albinas Vaičiūnas mums priminė R. Bytautą, šią neeilinių gabumų ir užmojų asmenybę, jo spėtus nuveikti kai kuriuos darbus ir dar didesnius užsibrėžtus, nespėtus padaryti. Garbusis Albinas tikiuosi neužpyks, jeigu šiame rašinyje Bytauto veiklą ir likimą išdėstysime ne jo kelionėje išsakytais žodžiais, bet savaip ir gerokai išplėsdami užduotą temą. Tuo labiau, kad Albinui nebuvo ir galimybių ant ratų, autobuse, skaityti išsamią paskaitą, nors kitoje aplinkoje, galima neabejoti, kad jis tą galėtų atlikti labai išsamiai.
Sparnus jam suteikė Žemaičių žemė
Būsimasis filosofas Bytautas gimė 1886 m. rugpjūčio 22 d. bajorų šeimoje Drobūkščių dvarelyje netoli Varnių (dabartiniame Telšių rajone). Įregistruotas rusišku Romano vardu. Ramūnu bus pradėtas vadinti ir pats save vadins gerokai vėliau. Aplinkoje, kurioje augo Romanas, lietuviškas žodis pasigirsdavo tik iš senos močiutės lūpų, ir tai tik šventadieniais per sumą. Būdingas nutautėjusios Lietuvos bajorų šeimos atvejis, mažai kuo skyręsis ir nuo kitų to meto panašios visuomeninės padėties šeimų. Bytautai nuomodavosi nusigyvenusių dvarininkų žemes, ir tai Romaną pririšo prie tokių vaizdingų Žemaitijos vietovių kaip Lendriai, Kražiai, Verpena, Kražantės krantai. Vien pavadinimai skamba kaip poetiniai įvaizdžiai.
Pradžios mokykla Kražiuose, o parengiamoji gimnazijos klasė – Permėje, Urale. Likimo kreivė padariusi didelį lanką sugrąžino Bytautus į Lietuvą, tada vadintą Šiaurės vakarų kraštu. Mokslas Vilniaus I berniukų gimnazijoje buvo rusų kalba. Gimnazijoje R. Bytautas susibičiuliavo su Stasiu Šilingu, gimusiu 1885 m. lapkričio 23 d. Vilniuje bajorų šeimoje. Nuo šiol apie juos dera kalbėti kaip apie neišskiriamus bičiulius ir taip išliks visam gyvenimui. Abu susidomi socialinio teisingumo idėjomis, dalyvauja moksleivių judėjime – revoliucinės nuotaikos tiesiog tvyro ore. Beje, abu nemokėjo lietuviškai, bendravo rusiškai, gal ir lenkiškai. Atėjus metui, abu uoliai kibs mokytis protėvių kalbos, pasijus tikrais lietuvių tautos ir Lietuvos patriotais. Gali atrodyti keista, bet šis virsmas įvyks jiems studijuojant Maskvos universitete, į kurį bičiuliai įstojo 1905 m. baigę gimnaziją. R. Bytautas pasirinko Gamtos, S. Šilingas – Teisės fakultetą. Po metų abu tapo aktyviais Maskvos lietuvių studentų draugijos nariais, o ši draugija buvo savotiška lietuvybės ugdymo mokykla.
Bet prieš tai dar reikėjo pasikaitinti ir užsigrūdinti revoliucijos žaizdre, juk to tikėjosi vykdami į Maskvą. Universitetas tik tarp kitko, bent jau iš pradžių, svarbiausia – visuomeninė veikla. Revoliuciniai neramumai Rusijoje, nukreipti prieš patvaldystę, užkrėtė ne vieną jauną protą. R. Bytautas ir S. Šilingas taip pat susižavėjo kairiųjų šūkiais, abu net įstojo į Rusijos socialdemokratų partiją. S. Šilingas taip įsijautė į revoliucinę kovą, kad dalyvavo statant barikadas Maskvoje ir net turėjo progos šaudyti iš revolverio į policininkus, kai šie vaikė „revoliucininkus“ ir bandė griauti barikadas. Galima numanyti, kad kažkur netoliese galėjo būti ir jo neatskiriamas draugas R. Bytautas.
Laimei, revoliucijos barikadų ir parako dūmų romantika nepakenkė tolesnėms jų studijoms, matyt, neatsirado kas įduotų valdžiai. 1906 m. R. Bytautas perėjo į Teisės fakultetą ir įsitraukė į Maskvos lietuvių studentų draugiją. Entuziastingai abu įniko studijuoti politinę ekonomiją, Karlo Markso, Žano Žoreso (Jean Jaurès),< Augusto Bebelio veikalus, o 1907 m. du draugai net nuvyksta į Berlyną, klausosi A. Bebelio ir Eduardo Bernšteino paskaitų.
Berlyno universitete R. Bytautas ir S. Šilingas lankė taip pat ir lietuvių kalbos užsiėmimus, tad Vokietija sustiprino ne vien kairuoliškus studentų įsitikinimus. Sprendžiant iš visko, susidomėjimas protėvių kalba jau buvo toli pažengęs, o visa, ko šie vyrukai ėmėsi, buvo rimta iš esmės. Jeigu Maskvos universiteto aplinka ir ypač dalyvavimas Maskvos lietuvių studentų draugijoje įžiebė susidomėjimo gimtąja lietuvių kalba kibirkštį, tai Berlyno universitetas iš kibirkšties įpūtė liepsną. R. Bytautas ir S. Šilingas beveik visai nemokėtos protėvių kalbos pradeda mokytis su tokiu įkarščiu, kad socializmo idėjos netrukus pasitraukia į antrą, paskui ir dar tolimesnį planą.
Priešybių derinimas buvo R. Bytauto kraujyje
Pradėjus slopti revoliucinėms nuotaikoms Maskvoje, R. Bytautas ir S. Šilingas labiau susidomi lietuvių tautinio atgimimo idėjomis, abu pasijuto esą lietuviai. Sunku pasakyti, ar būta tiesioginio ryšio, bet kuo labiau tolo nuo rusų socialdemokratijos siekių, tuo labiau stiprėjo susidomėjimas savo tautos kalba ir tautos savikūra. Kiek vėliau abu išstojo iš socialdemokratų partijos.
Tiesa, amžininkai teigė, kad abu bičiuliai tuo metu balansavo ant ribos tarp lietuvybės ir rusiško socializmo. Bent jau rašytojas Kazys Puida juodu apibūdino kaip socialistus ir karštus nacionalistus, stebėdamasis, kaip šias priešybes galima suderinti. Kaip pamatysime toliau, priešybių derinimas, bent jau R. Bytautui, taip įsigėrė į kraują, kad tapo net jo pasaulėžiūros ir mokslinių siekių dalimi. Jis bandys rasti dermę tarp materializmo ir idealizmo, t. y. dviejų viena kitai prieštaraujančių pasaulėžiūrų. Tai nebuvo paties Bytauto atradimas, tokių siekių galima rasti to meto Europos filosofų darbuose. O kaip sekėsi derinti nesuderinama Ramūnu jau tapusiam Romanui, sužinosime visai netrukus.
Bet pirmiausia prisiminkime kalbos ir tautos problematiką, kuri R. Bytautui nedavė ramybės. Tą susidomėjimą savo tautos kalba, matyt, reiktų sieti su to meto filosofų ir psichologų dėmesiu kalbos problematikai, suvokiant kalbos reikšmę tautos formavimui, savivokai ir kitiems svarbiems dalykams. R. Bytautui tai buvo labai svarbu. Jis visų pirma mąstytojas, nors dar tik studentas. Jam rūpi pamatiniai dalykai – mokslo įtaka, bent jau tų autorių veikalai, į kuriuos pradėjo gilintis. Galimas dalykas, per jį tas idėjas patyrė ir S. Šilingas. Jiems pirmiausia rūpėjo tautos savikūros dalykai, beje, jaudinę daugelio į laisvės kelią kylančių Europos tautų jaunus protus. Tai kelias į gilią tautos fenomeno supratimo pradžią, o raktą mums duoda Herderis, tvirtindamas: „Tautos genijus niekur kitur taip gerai nepasireiškia, kaip kalbos fizionomijoje“. Istorikas Zenonas Ivinskis taikliai pratęsė Herderį pastebėdamas, kad „Bytautas tad ir mėgino iš lietuviškosios kalbos fizionomijos atspėti lietuviškąjį genijų“.
Terpė, į kurią pateko bičiuliai, buvo labai palanki atsiversti nutautėjusių bajorų palikuonims. Vis plačiau plintančios Europos tautų atgimimo idėjos skatino domėtis ir savosios tautos kalba, kurios mokytis jie ėmėsi su jaunatvišku įkarščiu, kuris niekada neatvėso.
1907-aisiais grįžęs iš Berlyno į Maskvą R. Bytautas iš Teisės fakulteto prašosi pervedamas į Istorijos ir filologijos fakultetą, kur jo domėjimasis kalbos reikalais atrodo visai natūralus ir palaikytinas. 1908 m. lietuviškame žurnale „Draugija“ pasirodo R. Bytauto straipsnis „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“, vėliau jis buvo išleistas atskira brošiūra. Katalikiškos pakraipos žurnale „Draugija“ pasirodo ir daugiau R. Bytauto straipsnių, bet tai ne duoklė tikėjimui, o veikiau tuo metu bene vienintelė galimybė su spausdintu žodžiu išeiti į mokslu besidomintį lietuvių jaunimą.
R. Bytauto nuovoką, sugebėjimą įžvelgti visuomenėje ir tautoje vykstančius esmingus dalykus rodo ir tas faktas, kad jis iškart suvokė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos svarbą. 1908 m. Vilniuje aplankęs antrąją lietuvių dailės parodą, toje pačioje „Draugijoje“ pateikia savo įspūdžius ir įžvalgas apie M. K. Čiurlionio darbus, ir tai nėra diletanto samprotavimai. R. Bytautui tuo metu ėjo dvidešimt antri metai. Beje, savo trumpo, bet labai turiningo gyvenimo saulėlydyje jis suabejos, ar teisingai pasirinko savo gyvenimo kelią, gal ne mokslą reikėjo rinktis, bet dailininko kelią? Mokslas reikalauja didžiulio pasirengimo, o dailėje galima betarpiškai pasireikšti. Gal šitai sakydamas mintyje turėjo Čiurlionio pavyzdį? Akivaizdu, kad jautė ir pats turįs meninių gabumų.
Dalyvaudami Maskvos lietuvių studentų draugijoje R. Bytautas ir S. Šilingas propaguoja savo tautos švietimo ir kultūrinimo svarbą, ir tą turį daryti inteligentai. XIX a. sukilimai tautos laisvės neatnešė, politiniai veiksmai atsimuša į geležį, tad reikia veikti per visuomeninį ir kultūrinį darbą, žadinti tautinę savimonę. Sunku pasakyti, ar tokia formuluotė jiems būtų buvusi priimtina, bet visa įvykių logika ir pati abiejų bičiulių veikla skatina jų siekius apibendrinti būtent šiais žodžiais. Vienas kitam turėjo didelį poveikį, to neslėpė ir S. Šilingas, o R. Bytautas tiesiog neturėjo Likimo jam skirto laiko tuos savo biografijos puslapius plačiau apmąstyti ir apibendrinti. Apie jo to meto siekius daugiau galima sužinoti iš S. Šilingo straipsnių ir atsiminimų, kuriuose jis nemažai rašė ir apie R. Bytautą, taip atiduodamas pagarbos duoklę savo bičiulio atminimui.
Kaip įkurta „Aušrinė“
1908 m. S. Šilingas išrenkamas Maskvos lietuvių studentų draugijos valdybos pirmininku, daug jėgų atiduoda šiai visuomeninei veiklai. 1909 m. minėtų pareigų draugijoje atsisakė, pasiryžęs visas jėgas skirti periodinio leidinio moksleiviams organizavimui. R. Bytautas nuošalyje nelieka, abu draugai nuolat tariasi dėl būsimo leidinio steigimo reikalų, krypties ir programos. Su kitais bendraminčiais – Rapolu Skipičiu (1887—1976), Adomu Lastu-Lastausku ir kitais. 1909 m. rudenį dešimt studentų, tarp kurių buvo ir paminėtieji, susirinko Maskvos lietuvių šelpimosi draugijos patalpose Miliutino gatvėje pasitarimui. Veikta pagal S. Šilingo ir R. Bytauto planą: svarstytas būsimo leidinio pavadinimas, programa ir kryptis, taip pat galimybė kurti studentų organizaciją, kuri įstengtų leidinį remti.
Pasitarimo dalyviams vieningai pritarus, kad toks leidinys reikalingas, pradėta siūlyti leidinio pavadinimą. S. Šilingas dar anksčiau buvo siūlęs pavadinti „Moksleiviu“, bet svarstymo metu apsigalvojo. R. Bytautas priminęs J. Basanavičiaus „Aušrą“, skirtą visai tautai, tos tautos daliai – moksleiviams steigiamą leidinį pasiūlė pavadinti Aušrinės vardu. Aušros žvaigždė – Aušrinė. Visiems patiko prasmingas ir skambus pavadinimas.
R. Bytauto ir S. Šilingo nuostatos buvo palaikytos, priimant laikraščio „Aušrinė“ programą ir kryptį. Nutarta, kad laikraštis bus nepartinis, liberalios demokratinės krypties. Sudarytas pirmasis laikraščio leidimo štabas, į kurį įėjo S. Šilingas, A. Lastas ir R. Skipitis, o R. Bytautas pažadėjo bendradarbiauti. Pirmas „Aušrinės“ numeris išėjo 1910 m. sausio 30 d. (pagal naują kalendorių vasario 12 d.) kaip „Lietuvos žinių“ priedas. Pirmuosius „Aušrinės“ numerius redagavo S. Šilingas, sugebėjęs suburti nemenką būrį kūrybingo jaunimo. „Aušrinės“ epigrafu pasirinktas Maironio ketureilis:
„Į darbą, broliai, vyrs į vyrą!
Šarvuoti mokslu įstabiu!
Paimsme arklą, knygą, lyrą!
Ir eisme Lietuvos keliu!“
Įvadiniame pirmo „Aušrinės“ numerio straipsnyje S. Šilingas socialinio lietuvių tautos gyvenimo formavimą apibūdino kaip siekį veikliai ir sąmoningai dalyvauti kitų tautų pradėtame judėjime ir kelti lietuvių tautos „Idėjiją“ (paties S. Šilingo nusikaltas terminas), ją plėtoti ir derinti prie kintančio gyvenimo. Tam reikia tautiškai susipratusios inteligentijos, kuri ir esanti dvasiško peno kūrėja ir teikėja. Tai ir esąs svarbiausias „Aušrinės“ uždavinys – ruošti būsimą inteligentiją, pradedant nuo besimokančio jaunimo.
„Aušrinė“ dar toli meilavos saldžiai
Tai pirmojo redaktoriaus S. Šilingo formuluotos mintys, bet galima neabejoti, kad jo balse skamba ir R. Bytauto mintys. Juk bičiuliai taip dažnai diskutuoja, faktiškai aptaria visus svarbiausius dalykus, kuriuos pateikia viešam svarstymui, o priimtus sprendimus dažnai bendromis jėgomis ir įgyvendina. Minėjome, kad „Aušrinė“ būrė kūrybinę lietuvių jaunuomenę, o pirmąjį reiktų minėti jaunąjį poetą Zigmą Gaidamavičių-Gėlę. Tai jis pirmasis dar tik rengiamam leisti leidiniui atsiuntė savo eilėraštį. Galimas dalykas, kad R. Bytautas gal ir nesąmoningai iš Z. Gaidamavičiaus-Gėlės atsiųsto eilėraščio ir išgliaudė savo pasiūlytąją Aušrinę. Štai tos eilutės:
„Liūdnumo prispaustas dūmoja lietuvis:
Dar toli Aušrinė meiluojas saldžiai,
Dar takas erškėčių rymoja piktai…“
Pastebėsime, kad tai penkiolikmečio poeto atsiųstos eilės! Pasirašytos slapyvardžiu Dievotnaša. Z. Gaidamavičius-Gėlė mirė 1912 m. gruodžio 17 d. sulaukęs vos 18 metų amžiaus. Didelis nuostolis, nes S. Šilingas su R. Bytautu jam pranašavo didžią poeto ateitį, šmėkštelėjo net palyginimas su Šilerio talentu.
„Aušrinėje“ bendradarbiavo ir Antanas Žukauskas-Vienuolis, kurį būtent šis laikraštis pirmasis viešai ir pripažino. Būsimojo lietuvių literatūros klasiko biografijoje „Aušrinė“ užima deramą vietą. Neapsieita be R. Bytauto. Gavęs A. Žukausko novelę „Grįžo“, S. Šilingas davė ir R. Bytautui paskaityti. Abu iškart suvokė, kad turi reikalo su dideliu talentu. Bendradarbiavimas su „Aušrine“ A. Žukauskui suteikė pasitikėjimo savo literatūrinėmis jėgomis, o bendravimas su veikliais lietuvių studentais Maskvoje teikė ir kūrybinių impulsų. Tiesa, A. Žukauskas mūsų bičiuliams atrodė jau gerokai išsiskiriantis iš jų aplinkos savo amžiumi, mat buvo arti trisdešimties, trejais metais vyresnis už Šilingą ir net ketveriais už Bytautą – tikra metų praraja!
Arba štai Balys Sruoga, kitas būsimasis lietuvių literatūros klasikas. Savo literatūrinį kelią spaudoje pradėjo 1912 m. ir ne kur kitur, o „Aušrinėje“. Tiesa, nuo 1911 m. žurnalo redakciniam darbui jau vadovavo Petras Klimas, bet ir S. Šilingo įtaka buvo didelė. O kad jis turėjo tiesiog talentą atskleisti kitus talentus, primena pavyzdys su Ignu Jurkūnu iš Gelvonų valsčiaus Šeiniūnų kaimo. S. Šilingas jį atrado, paskatino bendradarbiauti „Aušrinėje“, o vėliau tas jaunuolis literatūroje išgarsėjo slapyvardžiu, kuris jį padarė plačiai žinomą – Ignas Šeinius. „Aušrinės“ palydėtasis į literato kelią buvo ir Adomas Lastas, apie kurį jau buvome užsiminę. „Aušrinės“ reikšmę lietuvių kultūroje, visuomenės gyvenime sunku pervertinti.
„Aušrinėje“ ir R. Bytautas skelbė savo svarbiausius straipsnius – apie valstybingumo siekius ir jų įgyvendinimą, tautos ir individo, tautiškumo ir tautiškosios sąmonės, taip pat aktualiais lietuvių kalbos klausimais. Kad ir tokiu klausimu: „Kaip tarti ir rašyti svetimžodžius“ ir kt. Spausdino lietuvių jaunimui savišvietai naudingus straipsnius „Ar – gi?“, „Lavinimosi reikalui. Filosofija“, „Tauta ir tautiška sąmonė“ ir kt. Kartu tai ir filosofines problemas nagrinėjantys straipsniai, kuriuose ne tik perpasakotos pasaulio filosofų mintys, bet išreikštas akivaizdus autoriaus siekis su pripažintais autoritetais polemizuoti, bandyti įtvirtinti savąjį regos tašką.
Tiesa svarbiau už draugystes
Antai straipsnyje „Ar – gi?“(„Aušrinė“, 1911, Nr. 1–2 (8–9))R. Bytautas suremia špagas su savo bendraamžiu, taip pat jaunu filosofu Pranu Dovydaičiu, kuris tarsi kartojo Bytauto kelią. 1908 m. įstojo į Maskvos universiteto tą patį Teisės fakultetą, skirtingai nuo Bytauto jį 1912 m. baigė, įstojo į to paties universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, kuriame tais metais apgynęs diplominį darbą Bytautas buvo paliktas dirbti. Tiesa, po metų Dovydaitis studijas nutraukė. Tai štai ėjimas tarsi savo tautiečio pėdsakais nesutrukdė Dovydaičiui tapti tomistinės krypties filosofu ir kritiškai vertinti materializmą – jam tai esanti nemoralių žmonių pasaulėžiūra. Už tai straipsnyje „Ar – gi?“ gauna pylos nuo R. Bytauto. Mat šis randa kontrargumentų – jis įsitikinęs, kad materializmas pajėgus paaiškinti objektyviai egzistuojančio pasaulio esmę, tinka būti metodologiniu gamtos mokslų pagrindu. Bet kur materializmo Achilo kulnas? Sąmonės reiškiniai, žmogaus dvasios padiktuoti dalykai lieka anapus materializmo ribų. Taigi materializmas nepajėgus būties esmei atskleisti. Antra vertus, materialus pasaulis būtinas dvasiniams fenomenams reikšti. Toliau R. Bytautas plėtoja mintį, kad pirminiai visumos elementai kartu yra ir materialūs, ir dvasiniai, o pirminiai pasaulio objektai yra ne tik materialios struktūros, bet ir pasižymintys psichiniu gyvenimu. Aišku, tai ne tas pats psichinis gyvenimas, kuris priklauso nuo žmogaus smegenų veiklos, bet iš to kylanti tų elementų tikslinga veikla, o pasaulio raida įgyjanti dėsningumus ir tikslingumą.
Materializmą gydė idealizmo vaistais
Filosofijos žinovai atras, kur R. Bytautas pritaria Aristoteliui, o kur labiau vokiečių idealistams. Mums įdomiausia, kad tais klausimais lygiai prieš šimtą metų mąstė paskutinio kurso Maskvos universiteto studentas, suvokęs materializmo ribotumą, o kartu ir idealizmo nepakankamumą. Priėjome tą mūsų rašinio vietą, kuri kaip tik tinka pažadui vykdyti: sakėme, kad R. Bytautas buvo pasiryžęs rasti dermę tarp dviejų viena kitai jau pagal apibrėžimą prieštaraujančių filosofijos sistemų. Materializmas materiją, gamtą, būtį priima kaip pirminį dalyką, o sąmonę, dvasią, idėją – kaip materijos reiškimosi pasekmę ir jos savybę. Vadinasi, sąmonė – materialaus pasaulio atspindys. Idealizmas remiasi amžinomis idėjomis, o ne kintančia materija, todėl realybės pagrindą grindžia idėjomis, vertybėmis, idealu. Siekiamybė – idealas, tobulybė – mažai ką bendro turi su realybe.
Tai štai R. Bytautui knietėjo materializmą „papildyti“ visatos raidos tikslingumo pripažinimu. Geidžiamą rezultatą gautume materializmą pakeitę panteizmu, į kurį logiškai vedąs pats materializmas, kadangi pripažįsta pasaulio procesų dėsningumą („protingumą“). Taigi materializmas užtikrina mokslinių tyrinėjimų tikslumą, bet to nepakanka siekiant aprėpti pasaulio pilnatvę. Už borto lieka dvasios sfera, kūrybiškumą lemianti vaizduotės galia, intuicija. Todėl tikrasis pasaulio pažinimas esąs įmanomas tik remiantis vidiniu patyrimu, sielos išgyvenimais, kuriuose ir glūdi būties esmė. Toks būtų R. Bytauto provaizdis į problemą, tiesa, gerokai supaprastintas. Vaizdžiai galėtume pasakyti, kad mūsų tautietis į sunkiai„sergantį“ materializmą bandė gydyti idealizmo vaistais. Nesiimsime spręsti, ar tai įmanoma, bet tokią užduotį iškėlė ir sprendė.
Taip pat nesiimsime dėstyti, kokiais argumentais savo idėjų teingumą įrodinėja R. Bytautas ir kokiais autoritetais remiasi. Vis dėlto dera priminti R. Bytauto lankytus filosofo ir logiko, Maskvos psichologijos instituto (1912) kūrėjo profesoriaus Georgijaus Čelpanovo (1862–1936) vestuosius eksperimentinės psichologijos seminarus. Jie turėjo neabejotiną poveikį Bytauto pažiūrų formavimuisi ir darbams – tai atsispindi ir jo diplominiame 250 puslapių darbe „Wundto mokslo apie sielos substancijos sąvokos kritika“. Diplomantas filosofijos ir psichologijos sąsajas drąsiai nagrinėja nebijodamas net ir kepštelėti pripažintam vokiečių psichologui, filosofui, eksperimantinės psichologijos ir etnopsichologijos pradininkui Vilhelmui Vuntui (Wilhelm Wundt, 1832–1920). Tai garsus tautų psichologijos teoretikas, parašęs 10 tomų veikalą „Tautų psichologija“. Leipcige 1879 m. įkūrė pirmą laboratoriją psichikos reiškiniams tirti, tapo eksperimentinės psichologijos pagrindėju, todėl 1879-ieji ir laikomi formalia psichologijos mokslo atsiradimo data.
—–
Kiti susiję straipsniai: