Šiais laikais Šveicarijoje nuo pasirinkimų, kaip praleisti vakarą, gausos gali apsvaigti galva. Bet jei nori kažko ypač egzotiško – eini ieškoti lietuviško poezijos pavasario. Aš jį radau Ciuriche ir nebegaliu kalbėti kitaip, tik eilėmis:
Gimtinė yra žmonės,
kuriuos mes suprantame
ir kurie supranta mus
(Maksas Frišas)
Konsulas nori būti lietuvis
nes supranta mus
per mūsų poetus
Lukas gėrisi lietuviškom eilėm
ne tik todėl
kad atidavė širdį lietuvei
Kuo mes –
Europos ievos ir adomai –
prisidėsim prie žemyno kultūros mozaikos
klausia Jūratė
Europos gėrį perdažom lietuviškom spalvom?
Vytauto fleitai
Bachą treliuojant
dažo Poetai
Aldona Ruseckaitė
samanų dilgėlių išrinktoji
baltų debesų piemenaitė
auksinės adatos lapkritiniais dygsniais
sujungė žinią tarp čia ir ten
čia ir ten
ir ten
ten
Vladas Braziūnas
liturgine baltų prokalbe
prišaukė pilką meilės talismaną
iš ano
arklio, lakštingalos ir poeto
gyvenimo
Rimanto Kmitos
sėdėjimo ir mintijimo naratyvas
laukiant paskutinio trečio
ant įprastinio suoliuko
sunku patikėti
šv. Stepono kasininkė
gal dar gyva
Eugenijus Ališanka
geras poetas – miręs poetas
skiria eiles bendražygiams
mirusių poetų draugijai
su mažais žemėlapiais rankose
kad nepasiklystų
eilėraščių žanrų džiunglėse
Parimęs senelis Maironis
prie lango į Ciuricho šerdį
lukštena Rūtos saldainukus
iš blizgančių popierėlių
stebi kaip liejasi
LIETUVA BRANGI
po Helvecijos žemę
sugrįžta ataidi šv.Petro varpais
nusėda į širdis
poezijos indus
Epikūro ruduo.